Bendros frazės politikų dokumentuose vėliau virsta milijonais litų.

Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ apie šalies kultūros ateitį pavyko rasti net šešis sakinius.
Pirmiausia – raginimą „kurti sąlygas verslo, švietimo, mokslo ir kultūros integracijai; sudaryti palankias sąlygas kūrybos ir kultūros industrijų plėtrai šalyje bei konkurencingumui tarptautinėse rinkose“.
Be to, konstatavimą, kad „kultūra kiekvieno visuomenės nario gyvenime užima ypač svarbią vietą. Ji suprantama ne tik kaip muziejų, parodų ar teatrų lankymas, bet ir daug plačiau – kaip visuomenės savivokos ir saviraiškos kultūra, kurianti pridėtinę vertę įvairiose visuomenės gyvenimo srityse“.
O galiausiai – tokį siekinių rinkinį: „Formuoti turtingą kultūrinę terpę, investuojant į viešųjų kultūros institucijų plėtrą ir jų integraciją, skatinant visuomenės dalyvavimą kultūros procesuose. Sudaryti sąlygas kultūros dinamiškumui, ypač skatinant tarptautinius kultūrinius mainus ir tarptautinį kūrėjų mobilumą. Didinti kultūros sklaidą Lietuvoje ir užsienio valstybėse, ypatingą dėmesį skiriant kultūros paveldo ir šiuolaikinio kultūros turinio skaitmeninimui.“
Be to, dokumento prieduose pateiktoje esamos situacijos apžvalgoje pabrėžiama, kad didelė Lietuvos visuomenės dalis nedalyvauja kūrybinėje meninėje veikloje – net 56 proc., o Europos Sąjungos vidurkis yra 38 proc. Dalyvavimo kultūriniame gyvenime problemas rodo ir kultūrai skiriamų namų ūkių išlaidų dalis. Europos Sąjungoje (be naujųjų valstybių narių) namų ūkių išlaidos kultūrai vidutiniškai sudaro 4,5 proc., o Lietuvoje – 2,7 proc. visų išlaidų. Skandinavijos šeimos tam skiria dvigubai daugiau lėšų, pavyzdžiui, išlaidos kultūrai Danijoje siekia 5,8 proc., Švedijoje – 5,6 proc., Suomijoje – 5,1 proc.

Pinigai ir svajoklių kompanijos popieriai

Kaip sakoma, ačiū ir už tai. Juolab kultūros žmonės dideliu pomėgiu kurti ar skaityti tokius opusus niekada nepasižymėjo. Dažniausiai permeta akimis ir kraipo galvą nesuprasdami, dėl ko čia porą metų reikėjo intensyviai posėdžiauti ir ginčytis.
O ginčų, kaip tvirtina kultūros ministras Arūnas Gelūnas, būta nemažai: „Supratimas, kad kultūra gali kažkaip pakeisti gyvenimo jauseną ar kūrybingumo formavimą, kol kas yra menkas. Kur kas labiau tikima naujosiomis technologijomis, teigiama, kad atėjusios į kasdienę žmogaus aplinką jos dramatiškai pakeis mūsų mentalitetą, pilietiškumą ir elgseną. Nors man, kaip filosofui, tokios prielaidos atrodo naivios. Dalyvavau kuriant šią strategiją dar nebūdamas ministru, todėl psichologiškai buvo lengviau. Juk sklando nuomonė, kad strategiją kūrė „svajoklių kompanija“, siekianti „atitraukti liaudies mases nuo klasių kovos“ ir nematanti, kaip tos masės čia pat vargsta šiandien. Bet manau, kad aptartų siekiamybių surašymas į vieną popieriaus lapą yra pakankamai sveikas. Juk dabar formuluojami tikslai ir uždaviniai, susiję su ES struktūrinių fondų parama, ir šiuo dokumentu dažnai remiamasi.“
Ministras pateikia tokį palyginimą: „Lenkai, pasitikdami Federico Chopino 200-ąsias gimimo metines, šio kompozitoriaus muziejų Varšuvoje tiesiog „prifarširavo“ šiuolaikinių technologijų bei interaktyvios įrangos, leido išpuošti jį madingiems kviestiniams dizaineriams. Ir visa tai daugiausia buvo dengiama ES struktūrinių fondų lėšomis. O Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejus po mūsų kompozitoriaus metinių, deja, atrodo visai kitaip, išskyrus galbūt vieną reprezentacinį korpusą. Nes nesugebėjome paimti tokių lėšų.“

Sužino vėliau, nei turėtų

Kiti „Veido“ pašnekovai taip pat tvirtino, kad nerūpestingas kultūros žmonių požiūris į svarbius dokumentus dažnai atsirūgsta jiems patiems. Tiesa, objektyvumo dėlei šį kartą rinkomės pašnekovus, turinčius įgūdžių skaityti strategijas.
Štai poetas Kornelijus Platelis, šiandien redaguojantis „Literatūros ir meno“ savaitinį žurnalą, 1998–2000 m. dirbo švietimo ir mokslo ministru, dar anksčiau porą metų ėjo kultūros ir švietimo ministro pavaduotojo pareigas. Jo nuomone, tai, kad kultūros žmonės vangiai dalyvauja kuriant strategijas, yra didelė klaida, nes strategijose įrašomos tam tikros sąvokos ir formuluotės, kurios vėliau išverčiamos į finansinę skaičių kalbą.
„Tie, kurie būna suinteresuoti, į daugeliui mažai ką sakančias bendras frazes sugeba įrašyti konkrečias mintis, kurias vėliau numato paversti finansuojamomis programomis. Tai tam tikra metaforų kalba, kurią reikia mokėti teisingai perskaityti“, – teigia K.Platelis.
Šiuo metu Nacionaliniam operos ir baleto teatrui vadovaujantis Gintautas Kėvišas 2000–2001 m. ėjo kultūros ministro pareigas. „Reikia domėtis viskuo, kas vyksta. Visus prasmingus dokumentus, kalbančius apie kultūrą ir meną, šioje srityje dalyvaujantiems būtina skaityti. Menininkų problema ta, kad jie dažnai nenori domėtis dalykais, kurie daro įtaką jų pačių gyvenimui. Kai jie pagaliau sužino tai, ką privalėjo žinoti gerokai anksčiau, pradeda širsti ir jaučiasi nelaimingi“, – pastebi didžiausio Lietuvos teatro vadovas.
Pasak jo, kultūros pasaulyje svarbiausias dalykas yra bandymas susikalbėti, girdėti ir toleruoti vienam kitą – to Lietuvos visuomenei labai trūksta. „Nemanau, kad konkretūs sprendimai kultūros srityje gali būti priimami keliems dešimtmečiams į priekį. Niekas negali nurodyti, kokia turi būti elitinio meno raida. Kas gali įvertinti, kuris kompozitorius geresnis: Albanas Bergas, Ludwigas van Beethovenas ar Johannesas Brahmsas? Nebūna progreso mene, niekas nežino, kur ir kada gims genijus. Kas gali paaiškinti, kodėl daugybė muzikos genijų kūrė Vokietijoje ir Austrijoje, o panašaus ekonominio išsivystymo Anglijoje Henry Purcellis ir Benjaminas Brittenas? Ar mes turėtume sielotis, kad panašaus lygio kompozitorių neturėjome? Tiesiog turi būti kuriamos maksimaliai palankios sąlygos menui ir kultūrai plėtotis. Būtina suvokti profesionalaus elitinio, akademinio meno egzistavimo prasmę, o iki šiol lietuviams tai sunkiai sekėsi“, – svarsto G.Kėvišas.
K.Platelis mano, kad reikėtų susirūpinti savo nedidelės tautos kultūros išsaugojimu. „Galbūt turime nedaug pasaulio kultūros istorijai reikšmingų kūrinių, bet mums jie svarbūs. Ypač reikėtų susirūpinti vaikų ir jaunimo kultūriniu ugdymu“, – neabejoja rašytojas.

Kalti, kad lietuviai mažiau rūko ir geria

Kasdienybėje kultūros darbuotojai jau senokai keiksnoja Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, nedarančias jokių išlygų kultūrinių paslaugų pirkimui. „Kai 2007 m. „Poetiniam Druskininkų rudeniui“ prašiau paramos iš Europos Komisijos, taisyklėse buvo nurodyta, kad tuo atveju, jei pirkimo sandorio suma viršija 60 tūkst. eurų, turėčiau apklausti mažiausiai tris paslaugos teikėjus. Žinoma, mūsų tai nelietė – visas mūsų festivalio biudžetas sudaro ne daugiau kaip pusę šios sumos. Bet Lietuvoje jokio panašaus slenksčio nėra. Esame parengę įstatymo pataisas, kurios mažesnių apimčių meno ir menininkų paslaugų pirkimą išvaduotų nuo varginančių procedūrų. Tačiau girdėjau, kad jos įstrigo Seimo Audito komitete“, – dėsto K.Platelis.
Kultūros darbuotojai kovoja ir dėl didesnio Kultūros rėmimo fondui tenkančio procento nuo alkoholio ir tabako gaminių akcizo pajamų. Iki šiol minėtam fondui atitekdavo vos vienas tokiu būdu valstybės surenkamo akcizo procentas. „Tačiau šįmet fondo įplaukos sumažėjo 3 mln. Lt, ir susidarė paradoksali situacija: menininkai liko „kalti“ dėl to, kad lietuviai mažiau rūkė ir mažiau gėrė. Motyvuodami mokesčių padidėjimu, prašome padidinti fondui skiriamą alkoholio ir tabako gaminių akcizo dalį iki 3 proc. Tačiau Finansų ministerija greičiausiai nepritars tokiam siūlymui“, – prognozuoja rašytojas.
Kitas aktualus klausimas – kaip paskatinti verslininkus remti kultūros projektus. „Šiuo atveju bėda – ne įstatymai. Lietuvoje dar nejaučiama prestižo remti kultūrą. Noriau remiami nebent masiškesni, viešesni renginiai“, – tvirtina K.Platelis.
G.Kėvišas tai vertina šiek tiek pozityviau. „Turiu šiek tiek optimizmo, kad verslas vėl po truputį atsigręžia į kultūrą: tai rodo ir mūsų teatro projektai. Štai rugpjūčio 28-ąją Vilniuje viešės „The Gewandhaus Orchestra“ iš Leipcigo. Tai bus jau ketvirtasis iš geriausiems pasaulio orkestrams skirto koncertų ciklo, kurį rengiame vien verslininkų remiami, neimdami nė cento iš teatro biudžeto“, – teigia Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas.

Arūnas Gelūnas: 10 dalykų, kurie trukdo Lietuvos kultūros žmonėms gyventi geriau
1. Didžiulis nepasitikėjimas – vienas kitu, vadovais ir kitais visuomenės nariais.
2. Abejingas požiūris į vaikų ir jaunimo lavinimą.
3. Pernelyg ryški kultūrinio gyvenimo centralizacija didžiuosiuose miestuose.
4. Šiuolaikiškai išreikštos nacionalinės tapatybės stoka.
5. Etikos principų nesilaikymas viešojoje erdvėje.
6. Negatyvus požiūris į verslą ir lėtas įsitraukimas į kūrybines industrijas.
7. Išmintingo dialogo tarp nekilnojamojo turto plėtotojų ir kultūros paveldo saugotojų nebuvimas.
8. Europinių standartų neatitinkanti kultūros darbuotojų psichologinė ir materialinė gerovė.
9. Kultūros „parapiškumas“, baimė pristatyti save pasauliui.
10. Objektyvesnio santykio tarp vyriausybinio ir nevyriausybinio sektoriaus stoka.