Finansų ministerija laisva ranka sukurpė įsakymą, įpareigojantį muziejų, bibliotekų ir archyvų darbuotojus suskaičiuoti, kiek vertas jų saugomas turtas. Noras būtų pagirtinas, jei nebūtų absurdiškas.

Paskutinėmis praėjusių metų dienomis Finansų ministerija išleido įsakymą, kurio viena dalis vadinama 12-uoju Viešojo sektoriaus ir finansinės atskaitomybės standartu. Jis įpareigojo viešojo sektoriaus įstaigas įvertinti visą savo materialųjį turtą. Taigi iki 2013 m. muziejai, bibliotekos ir archyvai turi pinigais įvertinti ne tik turimus pastatus bei inventorių, bet ir saugomas kultūros vertybes. Pasak įsakymo autorių, kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių tikroji vertė turi būti nustatoma remiantis draudžiamąja verte, jei vertybės yra apdraustos, jei ne – darbuotojai turi patys juos įvertinti arba nurodyti įsigijimo savikainą. Jei ir to negalima padaryti, vertybei siūloma nustatyti simbolinę vieno lito vertę.

Nuo tokių finansų valdininkų nurodymų kultūros darbuotojai paklaiko. “Esame ištikti šoko”, – padėtį apibūdina Šiaulių “Aušros” muziejaus direktorius Raimundas Balza.

Kaina iš kosmoso

Kultūros darbuotojai tikina, kad vienodų metodikų, kaip nustatyti kultūros vertybės kainą, nėra nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Taigi kyla pirmasis klausimas – kuo remtis?

Paprastai meno kūrinių kaina nustatoma aukcionuose, žinoma, tik tų, kurie patenka į viešąją rinką. Šios srities autoritetais pasaulyje laikomi “Sotheby’s” ir “Christie’s” aukcionai. Juose parduodami vertingiausi pasaulio paveldo objektai. Tuo tarpu Lietuvos aukcionas “Meno rinka”, kurio specializacija – prekyba tapybos kūriniais, dar tik žengia pirmuosius žingsnius.

Kultūros vertybės, nepatenkančios į aukcionus, parduodamos antikvariatuose, internetu, privačiai ir net sendaikčių turguose.

Muziejai, įsigydami viešai parduodamas vertybes, moka rinkos nustatytą kainą. Nors neretai būna ir taip, kad savininkai paprašo gerokai mažiau nei rinkos kaina. Na, pavyzdžiui, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus prieš dvejus metus iš olandų kolekcinininko Paulo Poustochkine’o įsigijo M.K.Čiurlionio paveikslą “Piramidžių sonata. Andante”. “Nenoriu net sakyti, kokio simboliškumo tai buvo kaina”, – atsidūsta muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis.

Bet grįžkime prie aukcionų. Kolekcininko Zigfrido Jankausko teigimu, kartais net ir aukcionuose už meno vertybes gauti pinigai kelia abejonių, ar tokia suma neprasilenkia su sveiku protu. Pavyzdžiui, už Vincento van Gogho “Saulėgrąžas” sumokėta 60 mln. JAV dolerių. Nepaisant išskirtinių atvejų, muziejai, įvertindami savo vertybes, galėtų remtis analogiškų kūrinių rinkos kaina. “Šitaip gana nesunku būtų įvertinti numizmatiką. Kasmet leidžiami monetų katalogai su vidutinėmis rinkos kainomis”, – pripažįsta “Aušros” muziejaus direktorius R.Balza.

Tačiau ką daryti su vertybėmis, kurios viešai neparduodamos? Na, kad ir su archeologijos objektais. Juk Lietuvoje uždrausta jais prekiauti, vadinasi, jie net negali būti įvertinti pinigais.

Arba kiek įvertinsime, tarkim, M.K.Čiurlionio darbus? Minėtame įsakyme skelbiama, kad tai galima padaryti remiantis draudžiamąja verte. Iš tiesų, kai šio menininko darbai buvo vežami rodyti į užsienį, “Rex” buvo įvertintas milijonu eurų. Paklaustas, iš kur paimta tokia kaina, O.Daugelis pajuokauja: “Iš kosmoso”. Ir priduria, kad M.K.Čiurlionio kūriniai neparduodamai nuo 1908 m., todėl pavyzdžių, pagal kuriuos būtų galima apskaičiuoti jų kainą, nėra. Kodėl tik milijonas, o ne trys ar penki? “Todėl, kad nedrįsome tiek paprašyti. Bet išdrįsime”, – vėl juokauja direktorius.

Dar sudėtingiau darosi, kai kalba pakrypsta apie dokumentus. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas skėsteli rankomis: “Mūsų fonduose yra apie 4 mln. rankraštinių vienetų. Ar mes pinigais turime vertinti kiekvieną vienetą, ar rankraščių kolekciją? Ir kokią kainą nustatyti, pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio “Metams”, vieninteliam jo ranka rašytam originalui?”

Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorė Laima Tautvaišaitė be ironijos iš viso kalbėti negali: “Ar kainą reikėtų nustatyti byloms? Byloje gali būti ir vienas lapas, ir metro storio segtuvas. Šiame archyve saugoma 1,3 mln. bylų. O gal reikėtų skaičiuoti išilginiais metrais? Šis archyvas turi 15 kilometrų dokumentų, iš viso šalies archyvuose yra 82 km dokumentų. O gal vertinti pagal svorį ar karaliaus parašą? O kiek kainuoja ištremtų į Sibirą žmonių sąrašai? Girdime daug absurdiškų minčių apie archyvus ir jau nebesistebime”, – sako archyvininkė.

Kolegų mintis apibendrina Lietuvos nacionalinio muziejaus, turinčio per milijoną eksponatų, direktoriaus pavaduotojas Žygintas Būčys: “Nacionalinį turtą galima įvertinti ir šimtu tūkstančių, ir dviem milijonais litų – vis tiek tai bus suma iš lubų”.

Gal išeitis būtų nurodyti eksponato pirkimo kainą? “Galiu nurodyti, – sako O.Daugelis. – Auksinais, aukso markėmis, tarpukario litais, reichsmarkėmis, ostmarkėmis, trimis rublio kursais ir dabartiniais litais. O kas suskaičiuos, koks tų pinigų kursas dabar? Be to, tai vis tiek nebus tikroji meno vertė, nes M.K.Čiurlionio paveikslai dešimt metų po jo mirties pirkti už vieną kainą, o dabar, praėjus šimtui metų, kainuoja gerokai daugiau”.

Kiek kainuoja maišas smėlio

Dar didesnis galvos skausmas muziejininkams kyla, kai kalba prasideda apie daiktus, kurie neturi meninės vertės, tik istorinę. Pavyzdžiui, “Aušros” muziejuje esama žmonių pieštų Sąjūdžio plakatų, o Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas maišas smėlio nuo Seimo rūmų Sausio 13-ąją. “Jeigu bus įvertinta jo materialioji vertė – maišo ir smėlio, išeis gal 20 Lt, tačiau aš, kaip Seimo gynėjas, sužinojęs tokią kainą, pasijusiu labai įžeistas”, – tikina Z.Jankauskas.

Pavyzdžių turi ir Literatūros bei tautosakos institutas. Na, kad ir Jono Basanavičiaus megztinis. Jei pabandysime jį iškišti dėvėtų drabužių parduotuvėje, kažin ar kas duos bent litą. Bet juk jis tautos patriarcho! Dar yra Žemaitės lagaminas, kurį ji vežėsi į Ameriką. “Ar Europos rinkoje būtų įmanoma bent centą gauti už kažkokio vyskupo nuotrauką? Betgi mums – tai nacionalinis poetas Antanas Baranauskas”, – svarsto O.Daugelis.

Vis dėlto Lietuvoje yra viena institucija, žinanti, kokį turtą valdo, – tai Vilniaus universiteto biblioteka. Jos direktorė Irena Krivienė tikina, kad 2004 m. iš knygotyros specialistų buvo sudaryta darbo grupė, kuri įvertino dalį bibliotekos fondų – retus spaudinius, rankraščius ir grafikos darbus bei spaudinius, išleistus iki 1945 m. Jų nustatyta suma – 2,4 mlrd. Lt. Tačiau direktorė pabrėžia, kad įgyvendinant Finansų ministerijos įsakymą šia suma negalima vadovautis, nes turtą vertino nelicencijuoti ekspertai.

“Iš kur jų bus, jei Lietuvoje nėra meno vertybių rinkos?” – atšauna Z.Jankauskas. Yra tik menotyrininkų, muziejininkų ir bibliotekininkų, kurie gali nustatyti kūrinio autorių ir, atsižvelgdami į rinką, pasakyti apytikslę kainą. Bet O.Daugelis primena, kad muziejininkams uždrausta dalyvauti anktikvarinių daiktų rinkoje, taigi kaip jie gali vertinti daiktus, jeigu neturi tokio darbo patirties? Todėl, muziejininko nuomone, valstybė turėtų skirti lėšų užsienio vertintojams samdyti.
Kyla ir dar viena problema: kultūros darbuotojai neišvengiamai susidurs ir su turimo nekilnojamojo turto įvertinimu. “Kaip nustatyti Vileišių rūmų vertę? Jie yra aukščiausios vertės paveldo objektas, kokiu niekada nebuvo prekiauta. Ar nekilnojamojo turto vertinimo agentūros turės tam pakankamos kvalifikacijos? Matyt, teks samdytis ekspertus. Kiek tai mums kainuos?” – klausia M.Kvietkauskas.

Dar keblesnė padėtis ima atrodyti, kai pagalvoji apie Gedimino pilį ar Kryžių kalną.

Tik vienas litas

Ko gero, išeitis tėra viena: kaip ir siūlo Finansų ministerija, nustatyti viskam vieno lito kainą. Muziejininkai atšauna: jeigu finansininkai nori eksponatus įvertinti po litą, jau šiandien galima jiems pateikti eksponatų sąrašą, nes tiksliai žinoma, kiek jų yra. Tuo tarpu I.Krivienė mano, kad toks pasiūlymas nekorektiškas. Juk, pavyzdžiui, M.Mažvydo “Katekizmą” teturime vieną. Ir jį įvertinti litu?!

“Litas atrodo juokingai, – pritaria ir “Aušros” muziejaus direktorius R.Balza. – Jeigu daiktas bus pavogtas, kaip policijai paaiškinsime, kad jis vertas daugiau?”

O Ž.Būčys ironizuoja: “Na, įsidėsiu į kišenę 50 vetingiausių eksponatų ir išsinešiu. Bylos man net neiškels, nes jų vertė – viso labo 50 Lt!”

Taigi negerai ir vienas litas. Todėl Kultūros ministerijoje buvo sudaryta darbo grupė, kuri iki liepos turi sugalvoti, kaip įvertinti turimas vertybes. Vienas pasiūlymų – vertinti litu, bet su prierašu, kuris paaiškintų, kad tas litas tėra buhalterinės apskaitos vienetas, o ne piniginė išraiška.

“Man tai panašu į bergždžio darbo būrelį”, – apibendrino O.Daugelis.