LSMU nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Drauge su profesore habil. dr. Vaiva Lesauskaite dirbantis Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas Rimantas Benetis sako, kad jos tyrimai prasmę įgyja ligoninių operacinėse, kai chirurgai svarsto: operuoti ar ne? Pasak jo, LSMU Molekulinės kardiologijos laboratorijos įkūrėjos darbai inovatyvūs ir keičiantys žmonių likimus.

Stambiausias žmogaus organizmo arterijas – plyšusias aortas – operuojantis R.Benetis su V.Lesauskaite, kuri ir tiria aortas, dirba kaip kumštis.

„Ji aiškinasi priežastis, kodėl aortos sienos lygiųjų raumenų ląstelės keičia savo fenotipą, sukeldamos šios didžiausios arterijos sienos išsiplėtimą ar net plyšimą, ji gilinasi į širdies ir kraujagyslių ligų molekulinius mechanizmus“, – V.Lesauskaitės nuopelnus mokslui apiben­drina buvusi jos doktorantė Giedrė Šinkūnaitė-Maršalkienė.

„Širdies ir kraujagyslių ligų genetinius, epidemiologinius ir farmakogenetinius tyrimus atliekanti, aortos išsiplėtimo riziką vertinanti mokslininkė prisideda prie mokslo pažangos“, – paprastai paaiškina ne vieną dešimtį metų mokslines problemas drauge su V.Lesauskaite sprendžianti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kardiologijos instituto bendradarbė kardiologė Rūta Babarskienė.

Mokslo bendruomenė jos ir bendraautorių tyrimus, kuriais įrodoma, kad programuota ląstelių mirtis nėra svarbus veiksnys formuojantis širdies nepakankamumui, arba palyginama krūtinės ir pilvo aortos plėtimosi morfogenezė esant aortos aneurizmai, vadina ne tik aktualiais, bet ir nepakeičiamais.

Lietuvoje mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra pasiekęs epidemijos lygį: kas antrą mirtį sukelia kraujotakos sistemos ligos ir tai kasmet sudaro apie 55 proc. visų mirčių, kai pasaulio vidurkis – 29 proc., o Kauno mokslininkai atlikdami epidemiologinius tyrimus yra įvertinę įvairių rizikos veiksnių įtaką galimybei susirgti išemine širdies liga.

Epidemiologams bendradarbiaujant su V.Lesauskaitės vadovaujamais mokslininkais pradėti genetiniai epidemiologiniai tyrimai. Jais siekiama nustatyti ne vien aplinkos, bet ir genetinių veiksnių įtaką susergant širdies ir kraujagyslių ligomis. Profesorė juokauja, kad mūsų genai nėra prasti, todėl norint išvengti šių ligų visų pirma reikia vengti gerai žinomų rizikos veiksnių: nerūkyti, kontroliuoti aukštą kraujospūdį, daugiau judėti. „Mūsų žmonių bėda, kad žvelgia į tai pernelyg atsainiai ir vis dar mano, jog tai tuščias laiko švaistymas“, – neslepia gydytoja patologė.

Savo tyrimais stabdo mirtį

Su jaunais ir veržliais mokslininkais dirbanti bei įsitvirtinti jiems, kaip savo srities profesionalams, padedanti V.Lesauskaitė neabejoja, kad jos mokslo darbai bus tęsiami, o klinikinė praktika praturtinta naujomis idėjomis. „Svarbiausia mano užduotis, kad doktorantai prisidėtų prie tarptautinės mokslo bendruomenės ir pajustų jos svarbą“, – sako viename seniausių Italijos universitetų – Sienoje mokslinius tyrimus atlikusi V.Lesauskaitė.

1998 m. laimėjusi prestižinę Europos kardiologų draugijos stipendiją darbui Sienos universiteto Patologinės anatomijos institute ji grįžo į Lietuvą – plėtoti molekulinės patologijos ir fundamentinių kardiologijos tyrimų.

Kad idėja virstų modernia laboratorija, prireikė 10 metų. V.Lesauskaitė džiaugiasi, kad jos projektas, kuriame buvo numatyta fundamentinių tyrimų kardiologijoje plėtra, 2005 m. laimėjo ES paramą iš struktūrinių fondų. To pakako, kad 2008 m. būtų įkurta Molekulinės kardiologijos laboratorija. Sumanymas pasiteisino, ir šiandien mokslininkė vadovauja savo kurtai laboratorijai.

„Šis pavyzdys tik įrodo, kad ji ne tik mokslininkė, bet ir nepralenkiama mokslo organizatorė. Viename žmoguje tai labai retai dera“, – atkreipia dėmesį buvusi V.Lesauskaitės doktorantė G.Šinkūnaitė-Maršalkienė, pirmoji parengusi daktaro disertaciją naujai sukurtoje laboratorijoje.

„Ją taikliausiai apibūdina pareigos universitete. Ji ne tik Molekulinės kardiologijos laboratorijos vadovė, bet ir mokslo prorektorė, atsakinga už universiteto mokslo organizavimą, kurį puikiai įvertino universiteto studijų, mokslo ir vadybos vertinimą atlikę užsienio ekspertai“, – pasakoja kardiochirurgas R.Benetis.

V.Lesauskaitės diena neretai tęsiasi iki išnaktų, o kartais darbo netrūksta ir savaitgaliais. Bet ji džiaugiasi, kad jos mokslininkų tyrimai jau duoda rezultatų, o tai reiškia, jog netolimoje ateityje aortos plėtimąsi bus galima gydyti ir vaistais, ne tik chirurgine operacija. Daugiausia problemų dėl šių ligų turi 50–60 metų ir vyresni žmonės, taigi tikėtina, kad jau ateityje intervencijų į žmogaus organizmą mažės.

Medicinos įvaizdis keičiasi

„Tirdamas žmogaus organizmo audinius ir ląsteles gydytojas patologas tiksliai diagnozuoja, kokiam gydymui pasiduos liga“, – taikliu pavyzdžiu V.Lesauskaitės pasirinktą patologo profesiją iliustruoja Lietuvos patologų draugijos valdybos narė Inga Gudinavičienė.

Lietuvos kardiologų draugijos prezidentas Rimvydas Šlapikas pritaria, kad tokių mokslininkų kaip profesorė iš Kauno Lietuva turi nedaug: „Visi nori ligonius gydyti, o dirbti juodą tyrimų darbą ne kiekvienas ryžtasi. V.Lesauskaitė šioje srityje – nepralenkiama. Be jos mes – nė iš vietos. Ji geriausia.“

Komandinio darbo šalininke save vadinanti mokslininkė pastaruoju metu pagauta idėjos sukurti tarptautinį mokslininkų tinklą, kuris vienytų tyrėjus, dirbančius besiplečiančios aortos tyrimų srityje. Į Kaune vykdomus mokslinius projektus jau įsitraukia ir kitų šalių mokslininkai.

Paklausta, ko reikia siekiant pritaikyti mokslo tyrimus praktikoje, profesorė mini kūrybiškumą: „Inovacijos yra procesas, kai žinios transformuojamos į paslaugas arba produktus, o kad tai įvyktų sėkmingai, turi būti kūrybingi ir mokslininkai, ir verslininkai, kurie sugeba pritaikyti jų idėjas“, – sako LSMU mokslo prorektorė.

Jai ypač patinka Renesanso ir senoji flamandų dailės mokykla. Netapanti, bet dailę mėgstanti mokslininkė sako, kad vaizdų suvokimas, jų palyginimas ir analizė vienodai svarbūs tiek tiriant žmogaus audinį, tiek vertinant dailės kūrinį.

Pagrindiniais darbo prietaisais mikroskopą ir kompiuterį vadinanti V.Lesauskaitė juokauja, kad balto chalato jos gyvenime vis mažiau, dažniau tenka užsiimti administraciniu darbu.

Darbštumo ir atsakomybės už darbą, kurio imasi, iš savo mokytojos prof. Elenos Sta­lioraitytės siekusi išmokti V.Lesauskaitė yra daugiau nei 180 mokslinių publikacijų autorė ir bendraautorė.

Paveldėtas pasirinkimas

Pagarbos mokslui ir kultūrai V.Lesauskaitė mokėsi savo šeimoje. Jos senelis pulkininkas Pranas Lesauskis, baigęs fiziką Vytauto Didžiojo universitete ir artilerijos mokslus Karo mokykloje, parengė daktaro disertaciją Turino karo akademijoje ir ją sėkmingai apgynė Romoje. Tėvas – taip pat fizikas. Senelio dėdė – rašytojas ir kunigas Vaižgantas, apie kurį jis mėgdavo pasakoti anūkėms Vaivai ir Vitai.

O mediciną seserys Lesauskaitės pasirinko sekdamos motinos odontologės pėdomis. V.Le­sauskaitės sesuo Vita tapo LSMU Geriatrijos klinikos vadove ir profesore.

Nuoseklumu ir atkaklumu pasižyminčios profesorės kelias klostėsi labai nuosekliai.