Šalies mokslo ateitis priklauso jaunajai mokslininkų kartai. Tačiau kas mūsų laukia, jei didžiausią pridėtinę naudą sukuriančius tiksliuosius mokslus renkasi tiek nedaug abiturientų?

Pastaruoju metu Lietuvos jaunieji mokslininkai atsidūrė šalies dėmesio centre. Prieš porą savaičių įgyvendintas ambicingas grupės jaunuolių planas į kosmosą paleisti pirmuosius lietuviškus palydovus. Tai svarbu jau vien dėl to, kad, kaip pabrėžia Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus pirmininkas prof. habil. dr. Feliksas Ivanauskas, palydovo paleidimas į kosmosą rodo tam tikrą šalies mokslo brandą.
Vis dėlto apie tokius gražius pavyzdžius girdime retokai. Kalbant apie mokslo padėtį kur kas dažniau minimas protų nutekėjimas ir problemos, atgrasančios perspektyviausius jaunuolius rinktis mokslininko kelią.
Šalies konkurencingumui kelia grėsmę ir tai, kad maždaug pusė abiturientų, neretai pačių gabiausių, renkasi ne didžiausią poreikį turinčius tiksliuosius mokslus, o socialinius ar humanitarinius, kurie dažnai visuomenei duoda kur kas mažiau naudos.
Visa tai gąsdina mokslo bendruomenę, nes jau pradedama nerimauti, kad mažėja „kokybiškos medžiagos“, iš kurios būtų galima nulipdyti tarptautiniu mastu konkurencingą ateities mokslo elitą.

Mokslui gabių žmonių turime daug

Nepaisant sunkumų, daug žadančių jaunų mokslininkų netrūksta. Štai, tarkime, Vilniaus universiteto Mokslo ir inovacijų direkcijos direktorė Vida Lapinskaitė mini Zitą Liutkevičiūtę, Giedrių Gasiūną, Joną Jankauską, Aivarą Noviką, Gražiną Rapolienę, Pranciškų Vittą, Kauno technologijos universiteto Mokslo departamento direktorius Leonas Balaševičius – Tadą Malinauską, Rolaną Daukševičių bei Aušrą Tomkevičienę. Jaunųjų mokslininkų yra kur kas daugiau, ir nuo visų jų priklauso, kokį Lietuvos mokslą, o kartu ir šalį, regėsime ateinančiais dešimtmečiais.
Kita vertus, Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) pirmininkas Vygintas Gontis įsitikinęs, kad kai kalbama apie mokslo ateitį, negalima žiūrėti vien į jaunąją kartą: mokslas – ne tokia sritis. Norint pasiekti gerų rezultatų čia svarbus žinių ir patirties perėmimas. „Ateitis priklauso nuo to, ar pavyks užtikrinti patyrusių vyresnės kartos mokslininkų bendradarbiavimą su jaunaisiais, taip pat ar tarp jų pavyks sumažinti priešpriešą ir įtraukti į bendrą darbą“, – mano V.Gontis.
Kad tinkamai nukreipti jaunus mokslininkus ypač svarbu, neabejoja ir šiuo metu JAV Floridos universitete studijuojantis jaunas lietuvis mokslininkas Aurelijus Rinkevičius. „Jaunųjų mokslininkų padėtis Lietuvoje gana įdomi. Pastebėjau, kad tik vienas iš 500 studijuojančiųjų turi pakankamai jėgų studijuoti savarankiškai ir pasiekti svarbesnių mokslinių rezultatų, o daugumai reikalinga vadovaujančio dėstytojo ar profesoriaus pagalba”, – teigia A.Rinkevičius.
Lietuvos mokslo ateičiai daug įtakos turės ir tai, kaip bus bendradarbiaujama su užsienio mokslo institucijomis. Tam iš tiesų gerą pagrindą kloja studentų mobilumas dalyvaujant tokiose studentų programose, kaip „Erasmus“, bei pasirenkant studijas užsienio universitetuose. Visa tai leidžia užmegzti vertingų ryšių.
Toks mobilumas, be pranašumų, turi ir nemažai trūkumų, mat, pasak Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos (LJMS) pirmininko Ramojaus Reimerio, į Lietuvą grįžta tik mažesnė dalis užsienyje studijavusių jaunuolių.
Vis dėlto, V.Gončio teigimu, jau metas suprasti, kad didysis mokslas yra tarptautinis mokslas, tad tai, jog vis daugiau lietuvių studentų renkasi studijas užsienio universitetuose ir darbą užsienio laboratorijose, nėra drama. Čia svarbiausia turėtų būti pastangos, kad su šiais žmonėmis nebūtų prarastas ryšys.
Ir tikrai – dalis jų į tėvynę grįžta su trenksmu. Vienas garsiausių pavyzdžių yra trijų brolių įkurta aukštųjų technologijų įmonė „Brolis Semiconductors“, dirbanti lazerių srityje. Taip pat galima paminėti ir biochemiką dr. Liną Mažutį, studijavusį viename prestižiškiausių pasaulyje Harvardo universitete, į Lietuvą įkalbėtą sugrįžti, kai specialiai jam VU Biotechnologijos institute buvo įrengta mokslinių tyrimų laboratorija, kad jis čia galėtų tęsti savo srities tyrimus.

Jaunieji mokslininkai priversti dirbti papildomai

Viliamasi, kad ateityje mokslas jaunimui bus šiek tiek patrauklesnis, nes pastaraisiais metais į jį investuota 2 mlrd. Lt ES paramos lėšų, atnaujintos ir pačia moderniausia įranga “apginkluotos” įvairios laboratorijos. Jei dar ir mokslininkų atlyginimai bei doktorantūros stipendijos padidėtų, tada, tikėtina, įvyktų visai nemenkas mokslo proveržis, o jaunimas rodytų kur kas didesnį susidomėjimą.
„Dabar jeigu doktorantui ar jaunajam mokslininkui reikėtų išgyventi vien iš valstybės mokamos stipendijos, jam tai vargiai pavyktų, nes suma yra tikrai labai maža, nesiekia nė vidutinio šalies atlyginimo. Didžioji dalis tenka būsto nuomai, ir tuo viskas pasibaigia. Todėl nemažai jaunųjų mokslininkų priversti dirbti papildomai“, – paaiškina R.Reimeris.