Rudenį šalies vartotojams oficialiai tapo prieinama skaitmeninė parduotuvė „iTunes“. Ar jau atėjo laikas, kai Lietuvos ir JAV pirkėjų galimybės bus lygios?

Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje oficialiai atidaryta bendrovės „Apple“ sukurta internetinė filmų ir muzikos parduotuvė „iTunes“. Jos asortimentą sudaro daugiau nei 18 mln. įvairaus žanro muzikos kūrinių, kino filmų bei garsaknygių – visas šias gėrybes galima nusipirkti ir parsisiųsti į kompiuterį. Kino filmus galima tiek pirkti, tiek nuomotis, ir nors Lietuvai skirtas asortimentas dar nėra toks platus, tai didelis žingsnis į priekį. Žinoma, jis žengtas ir taip gana vėlai – juk „iTunes“ parduotuvės starto mūsų šalies vartotojai turėjo laukti gerus dešimt metų, mat ši paslauga pradėta teikti net 2001 m.
Ir tai nėra vienintelis pavyzdys, įrodantis, kad iki šiol Lietuva didžiųjų kompanijų buvo laikoma per maža rinka, kurios vartotojai naujų produktų bei paslaugų gali ir palaukti arba jų apskritai nesulaukti. Pavyzdžiui, tos pačios bendrovės sukurtas ypač sėkmingas planšetinis kompiuteris „iPad“ oficialiai Lietuvoje pradėtas pardavinėti tik sausio pabaigoje – praėjus beveik metams nuo pasaulinės šio įrenginio premjeros.
Žinoma, šį planšetinį kompiuterį buvo įmanoma įsigyti ir anksčiau, perkant užsienyje arba „pilkojo“ importo būdu, kai prekės į šalį atvežamos ne per oficialų tiekėją, o per tarpininkus. Vis dėlto toks įsigijimo būdas nepatogus, pats produktas tampa brangesnis, o vartotojas negauna visos gamintojo garantijos, todėl taip naujus įrenginius perka tik išties atkaklūs ir patyrę vartotojai. Be to, su problemomis jie susiduria ir vėliau – jau naudodamiesi įrenginiais, mat dažnai dalis funkcijų neveikia arba negali būti išnaudotos. Pavyzdžiui, iki oficialaus „iTunes“ starto „Apple“ produktų vartotojai negalėjo išnaudoti visų turimų įrenginių galimybių.
Tokių pavyzdžių ne vienas. Štai išmaniuosiuose telefonuose diegiama naujausia „Microsoft“ operacinė sistema „Windows Phone 7“ vis dar nėra išversta į lietuvių kalbą, o joje Lietuvos vartotojai negali oficialiai įsigyti programėlių, muzikos ir kitokio turinio. Panašus pavyzdys – ir žaidimų konsolė „Xbox 360“: nors ji Lietuvoje parduodama jau penktus metus, oficialiai Lietuvos vartotojai negali pasinaudoti visomis jos galimybėmis.
Negana to, esama nemažai įrenginių, kurie iš viso nepasirodo Lietuvoje. Čia verta paminėti „Motorolos“ išmaniuosius telefonus „Droid“ bei planšetinius kompiuterius ar „Google Nexus“ išmaniuosius telefonus, kuriuose pirmiausia diegiamos įvairios naudingos operacinės sistemos „Android“ funkcijos. Vis dėlto pastaruoju metu tokių pavyzdžių mažėja.
„Prieš keletą metų nebūčiau patikėjęs, kad „Apple“ Lietuvoje aplenks tokią kompaniją, kaip „Microsoft“. Pastaroji šalies vartotojams kol kas neteikia visų savo paslaugų, o „Apple iTunes“ parduotuvės atidarymas bei operatyvus išmaniųjų įrenginių startas šiais metais lietuviams leido pasijusti vertinamais klientais“, – teigia Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius bei žinomas IT srities tinklaraštininkas Džiugas Paršonis.
Pastaraisiais mėnesiais padėtis iš tiesų tampa visiškai kitokia nei, tarkime, buvusi prieš dvejus metus: juk „iPad 2“ Lietuvoje pasirodė praėjus nebe metams, o tik keliems mėnesiams po pasaulinio starto. Arba štai naujausias išmanusis telefonas „iPhone 4S“ vėlavo tik kelias savaites. Tokios tendencijos teikia vilčių, kad galbūt ir kiti gamintojai bei paslaugų teikėjai „pastebės“ mūsų šalies vartotojus ir suteiks jiems galimybių oficialiai naudotis savo produktais nuo pat pirmųjų dienų.
Natūralu, kad daugeliui vartotojų kyla klausimas, kodėl jie, sumokėję už produktą (šiuo atveju – išmanųjį telefoną), negali naudotis visomis jo teikiamomis galimybėmis. Tad kodėl Lietuvos pirkėjas kai kurių gamintojų vis dar laikomas antrarūšiu, galinčiu palaukti funkcijų, už kurias sumokėjo pinigus?

Visagalis argumentas – per maža rinka

Didieji gamintojai tokį paslaugų ar produktų vėlavimą dažniausiai motyvuoja tuo, kad Lietuvos rinka labai maža, o sėkmingų produktų dažnai nepagaminama pakankamai, kad būtų patenkinti netgi didesniųjų šalių poreikiai. Pasak bendrovės „Microsoft“ atstovo Tautvydo Dagio, IT bendrovės savo produktus pirmiausia pristato JAV, kurių rinka yra viena didžiausių. Vėliau „premjerų“ sulaukia kitos didelės šalys – Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija. Rinkos svarba matuojama pagal jos perkamąją galią bei tai, kiek papildomų darbų reikia atlikti, įvedant produktą toje šalyje.
„Dėl tiekimo problemų, teisinio sertifikavimo procedūrų ar tiesiog lokalizavimo (vertimo į lietuvių kalbą, pagalbos paslaugų lietuvių kalba – A.J.) kai kurie įrenginiai ar paslaugos į Lietuvą ateina tik su trečia ar net ketvirta banga“, – paaiškina T.Dagys. Būtent dėl šių priežasčių dažnai pasirenkama tarpinė išeitis – įrenginys parduodamas, tačiau veikia ne visos jo funkcijos. Pasak pašnekovo, prie visų minėtų atskirties priežasčių prisideda ir faktas, kad Lietuvos vartotojai pasižymi mažesne perkamąja galia ir yra linkę gauti turinį nemokamai – piratauti.
„Kompanijos apskaičiuoja, kas neapsimoka, ir atitinkamai apkarpo savo paslaugas arba dalies jų Lietuvoje neteikia, tačiau vėliau skundžiasi, kad mūsų šalyje klesti piratavimas. Pasakykite man, kokia išeitis lieka vartotojui, jei legaliai įsigyti turinio jis negali?“ – retoriškai klausia Dž.Paršonis.
Be to, nemažai šalies vartotojų mielai atsisakytų lietuviškai išverstų užrašų ar telefonu teikiamos pagalbos, kad tik kartu su visu pasauliu gautų visiškai veikiančius įrenginius. Juk „Google“ paslaugos neturi pagalbos telefono, tačiau tam yra internetas, kuriame galima rasti galybę kitų vartotojų patarimų. Dž.Paršonis priduria, jog mažos rinkos argumentas šiuo atveju gali būti panaudotas tik apibūdinant didžiųjų kompanijų tingėjimą bei nenorą įdėti pastangų, kad šalyje ta rinka apskritai atsirastų.
Kitas neigiamas mažos rinkos aspektas – gamintojai mūsų šalį dažnai priskiria ištisam regionui, pavyzdžiui, Skandinavijai ar Centrinei Europai. Šis faktas bei nedidelė konkurencija dažnai produkto ar paslaugos kainas pakoreguoja į didesnę pusę. Pavyzdžiui, kompiuteriniai žaidimai iki šiol pas mus kainuodavo 240–260 Lt, o štai Didžiojoje Britanijoje net premjeros dieną – apie 170 Lt. Ir tik šiais metais jų kainos bent kiek nusileido ir pirkėjai gali pasidžiaugti, galėdami įsigyti juos Didžiosios Britanijos kainomis, bet juk perkamoji galia mūsų šalyje daug mažesnė nei ten. Ši tendencija būdinga daugeliui prekių ir paslaugų – štai ir „iTunes“ parduotuvės kainos, nors ir mažesnės, dažnai neatitinka mūsų pirkėjų piniginės storio.

Lietuvos vartotojas – tarp dviejų ugnių

Vis dėlto labiausiai mūsų šalies pirkėjas apribotas muzikos ir kino filmų srityje. Viena vertus, nėra iš kur patogiai ir legaliai gauti turinio, antra vertus, platintojai ir prekybininkai kaltina vartotojus piratavimu.
Tarkime, šių metų pavasarį didžiuosiuose miestuose uždaryti vieni paskutiniųjų videonuomos punktų, o ši paslauga Lietuvoje beveik visiškai išnyko. Kas belieka žmogui, norinčiam pasižiūrėti filmą ar mėgstamą serialą, kurio nespėjo pamatyti per televiziją? Yra galimybė pirkti filmus iš to asortimento, kurį rasime prekybos centruose, arba eiti į kiną, tačiau šis pasirinkimas labai jau siauras. Deja, neaišku, kada lietuviams bus prieinamos internetinės kino filmų nuomos paslaugos, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje veikianti ir didelį asortimentą turinti bendrovės „Amazon“ teikiama skaitmeninė filmų nuoma „Lovefilm“ ar JAV vartotojams prieinamos panašios paslaugos – „Netflix“ bei „Hulu“.
Lietuviams taip pat apmaudu stebėti užrašus, kad paslauga jų šalyje neteikiama, ir apsilankius internetiniame muzikos leistuve „Spotify“. Ši paslauga vis labiau populiarėja visame pasaulyje dėl kitokio prekybos muzika modelio: „Spotify“ už tam tikrą mėnesio mokestį galima klausytis visų kūrinių iš didžiulės, 10 mln. dainų fonotekos, esančios internete – „debesyje“.
Tiesa, lieka dar viena išeitis – bandyti patiems kurti panašias paslaugas. Tačiau tokiu atveju kelią užkerta neįtikėtinai painūs teisiniai barjerai. Dažnai muzikos ir kino platintojai būna sudarę ypač ribojančias ir segmentuotas sutartis, todėl Lietuvos verslininkams labai sudėtinga pradėti panašų verslą. Pavyzdžiui, šiais metais bendrovė „Teo LT“ pradėjo teikti panašiu į „Spotify“ principu veikiantį ir kol kas nemokamą muzikos leistuvą „Myliumuzika.lt“. Kol kas klausytojai jame ras apie 5 tūkst. Lietuvos atlikėjų kūrinių, tačiau šiuo metu projekto kūrėjai jau tariasi su didžiausia pasaulyje muzikos platinimo kompanija „Universal Music“.
„Pasaulyje populiarios muzikos įrašų parduotuvės mūsų šalyje veiklos nevykdo. Neturime galimybių naudotis ir kitose šalyse veikiančiais projektais, tokiais kaip „Spotify“, tad nenuostabu, kad tokioje aplinkoje itin išpopuliarėjo piratavimas“, – teigia „Teo LT“ interneto turinio plėtros departamento direktorius Mantas Katinas.
Reikia tikėtis, jog ši paslauga paskatins kitus verslininkus imtis iniciatyvos, mat darosi aišku, kad dar ilgai lauksime, kol didieji rinkos žaidėjai pastebės Lietuvos vartotojus.