Molekulinės mašinos

Nobelio premija chemijos srityje įteikta trims chemikams – prancūzui Jean–Pierre’ui Sauvage’ui, škotui J. Fraseriui Stoddartui ir olandui Bernardui Feringai. Jie įvertinti už molekulinių mašinų sumanymą ir sukūrimą.

Įsivaizduokite robotą, kurio aukštis yra mažesnis už plauko skersmenį. Arba prietaisą, kuris ląstelės viduje sujungia amino rūgštis. Tokių molekulinių mašinų atsiradimas – Nobelio premija apdovanotų mokslininkų nuopelnas.

Jie sukūrė miniatiūrines mašinas, kurios, gavusios energijos, atlieka mechaninius judesius. Manoma,kad tokių mašinų atsiradimas reiks visiškai naują technologijų erą. Molekulinės mašinos galėtų būti naudojamos kuriant naujas medžiagas, jutiklius ir energijos kaupimo sistemas.

“Mokslo vystymosi požiūriu dabar molekuliniai varikliai yra pažengę tiek, kiek elektros varikliai buvo pažengę ketvirtajame XIX amžiaus dešimtmetyje. Mokslininkai demonstravo elektra varomų mechanizmų veikimą, patys nenujausdami, kad jų atradimai padės sukurti traukinius, skalbimo mašinas, ventiliatorius ir virtuvės kombainus“, – aiškina Švedijos karališkosios mokslų akademijos nariai.

Beje, šie trys mokslininkai daugiausia nuveikė skirtingais laikotarpiais. 1983 m. J.P.Sauvage’as pirmą kartą sujungė dvi žiedines molekules į grandinę – tokie junginiai vadinami katenanais. Po aštuonerių metų J.F.Stoddartas atrado rotaksanus – junginius, kuriuose ant hantelį primenančios molekulės uždėta žiedinė molekulė. Kol galiausiai B.Feringa pademonstravo molekulinio variklio veikimą.