Vasarą padaugėja telefonų vagysčių, bet išmaniųjų telefonų amžiuje surasti pamestą ar pavogtą aparatą esama kur kas daugiau galimybių nei anksčiau – tereikia šiek tiek pastangų.
Mobilieji telefonai ir piniginės – dažniausi vagių taikiniai. Kas mėnesį Lietuvoje vidutiniškai pradedama apie 350 ikiteisminių tyrimų dėl mobiliųjų telefonų vagysčių, o vasaros mėnesiais šis skaičius perkopia 400. Žinant, kad nemaža dalis žmonių telefonus pameta, o dažnas praradęs telefoną, bet neturėdamas vilčių jį atgauti net nesikreipia į policiją, tampa aišku, jog iš tiesų tie skaičiai kelis kartus didesni. Pavyzdžiui, mobiliojo ryšio operatorius “Tele2″ kas mėnesį vidutiniškai sulaukia maždaug tūkstančio prašymų blokuoti SIM kortelę.
“Prašymų apie 20 proc. padaugėja šiltuoju metų laiku, taip pat per didžiąsias šventes ir savaitgaliais. Tiesa, tai nereiškia, kad vasarą ar per šventes telefonų daugiau pavagiama, – tai tik reiškia, kad žmonės daugiau jų praranda, pavyzdžiui, plaukdami baidarėmis, ilsėdamiesi gamtoje ar po audringo vakarėlio”, – pastebi „Tele2″ atstovas Andrius Baranauskas.
Šiandien, kai jau 50 proc. naujų parduodamų telefonų yra išmanieji, telefono praradimas gali turėti kur kas skaudesnių pasekmių nei prieš penkerius metus: juk ne tik pradingsta metų metais kaupti ir kasdien reikalingi kontaktai, bet ir kyla grėsmė asmeninei informacijai – nuotraukoms, laiškams, priėjimui prie socialinių tinklų paskyrų ar elektroninės bankininkystės.
Vis dėlto sparčiai tobulėjant technologijoms šiuo metu jau gana nesunku ne tik apsaugoti konfidencialią informaciją praradus telefoną, bet ir greitai surasti patį aparatą – šiai prevencijai pakaks skirti vos keliolika minučių. Pirmiausia reikėtų įdiegti prisijungimo slaptažodį.
„Vienas paprasčiausių, bet kartu ir veiksmingiausių būdų, kaip apsaugoti telefoną, – asmeninis prisijungimo kodas, leidžiantis prie įrenginio ir jame esančios informacijos prisijungti tik jį žinančiam žmogui. Deja, jeigu tokio kodo nėra, o jūsų telefonas pateko į kitas rankas, net pakeitus SIM kortelę greičiausiai bus galima naudotis socialiniais tinklais, prie kurių buvote prisijungęs, žiūrėti nuotraukas ar klausytis muzikos, kurią saugojote telefone”, – įspėja mobiliojo ryšio operatoriaus “Bitė Lietuva” atstovė ryšiams su visuomene Laura Bielskė.
Pamestą telefoną rado naudodamiesi mobiliąja programėle
Svarbu žinoti, kad tūkstančiai mobiliųjų programėlių, kuriomis užversti išmaniųjų telefonų vartotojai, šiandien skirtos ne tik pramogai. Jos taip pat gali tapti efektyvia prevencine priemone. Štai vieną ankstyvą savaitgalio rytą į sostinės policijos pareigūnus kreipėsi pora, tvirtindama, kad pametė išmanųjį telefoną. Surasti pamestą telefoną ir grąžinti jį savininkams Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus m. pirmojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus pirmojo poskyrio viršininkui Anžejui Jankevičiui truko vos 12 minučių. Kaip tai pavyko padaryti?
„Į policiją atėję vyras ir moteris iš karto pranešė, kad telefonas yra Žirmūnų mikrorajone, nes telefone buvo įdiegta programėlė, leidžianti nustatyti jo buvimo vietą. Žmonės atsinešė nešiojamąjį kompiuterį, tad pažiūrėję į žemėlapį pamatėme, kad toje vietoje yra degalinė. Nuvažiavę prie degalinės radome ten stovinčius kelis taksi automobilius. Kadangi pora atpažino automobilį, kuriuo naktį važiavo iš klubo, paprašėme vairuotojo jį aprodyti. Net vairuotojas nežinojo, kad po priekine keleivio sėdyne guli pamestas išmanusis telefonas, kurio garsas buvo išjungtas”, – apie sėkmingai pasibaigusį atvejį pasakojo A.Jankevičius.
Tokių telefono vietą nustatyti padedančių programėlių šiandien prikurta dešimtys, tad išmanūs išmaniųjų telefonų naudotojai turėtų atkreipti į jas dėmesį. O svarbiausia – daugelis jų nieko nekainuoja. Štai nemokamai įsidiegus mobiliąją programėlę „Where‘s is My Droid” savo telefoną galima apsaugoti keliais būdais. Pavyzdžiui, jei iš kito numerio į savo telefoną bus nusiųstas iš anksto užprogramuotas slaptažodis, atėjus žinutei, net jeigu garsas išjungtas, telefonas gali imti skambinti, vibruoti ar netgi įjungti garso sireną. Taip bus lengviau surasti patalpoje pamestą telefoną. O jei telefonas buvo pavogtas, nusiuntus kitą slaptažodį galima gauti apytiksles koordinates, kur jis yra. Šioje programėlėje galima nustatyti net funkciją, kad telefonas fotografuotų ir siųstų nuotraukas, kurios būtų prieinamos tik naudotojui, į programėlės kūrėjų tinklalapį. Turint tokius duomenis, policijai surasti pavogtą telefoną būtų kur kas lengviau.
„Policija ieško ne tik pagrobtų, bet ir pamestų telefonų. Dažnai telefonai pamirštama taksi, klubuose, baruose, todėl mes skatiname žmones diegtis tokias programėles, kuriomis naudojantis galima per pusvalandį išsiaiškinti, ar telefoną pavogė, ar jis buvo pamestas. Jei žmonės naudotųsi šiomis naujovėmis, tai ne tik palengvintų darbą mums, bet ir padidėtų tikimybė rasti pamestą ar pagrobtą turtą, o valstybė sutaupytų biudžeto lėšų. Tačiau situacija tokia, kad retokai pasitaiko atvejų, kai dingusiuose ar pavogtuose telefonuose būna įdiegtos tokios programėlės. Programėlių diegimu, taip pat kaip draudimu, dažnas susirūpina jau po to, kai daiktas dingsta”, – pabrėžia A.Jankevičius.
Kitos programėlės, skirtos telefono vietai nustatyti ar priversti jį skambėti, – „Lookout”, „PhoneSecure”, „Find My iPhone” ir pan. Tiesa, kad šios programėlės veiktų, reikia, jog būtų įjungtas ir telefonas, ir GPS funkcija. L.Bielskė priduria, kad kiekvienas išmaniųjų gamintojas yra numatęs programėles, kurios pasitarnauja nelaimės atveju. Pavyzdžiui, “BlackBerry” puslapyje “BlackBerry Protect” prisiregistravusiems vartotojams siūlo keletą paslaugų: tarkime, įrenginio savininkas gali stebėti, kur šiuo metu yra jo telefonas.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
Atsiprašai, kad komentuoju ne toje vietoje kur reikėtų. Tačiau tam komentarui vietos neradau.
Be reikalo puolate Andriukaitį. Jis teisingai daro: užkerta kelią privačia pasipelnimui. Jeigu Jūs steigtumėte privačią kirpyklą, ar reikalautumėte, kad už ją iš valstybės (mokesčių mokėtojų) pinigų būtų mokama? Jeigu dr. įsisteigė privačią kontorą, tai tegul ir laukia pacientų, kurie jam mokės. Geriau mokėti iš tų pinigų poliklinikų, ligoninių gydytojams. Baigti su privačiomis laboratorijomis, kurios atlieka ligoniams būtinus tyrimus ir taip priverstinai pelnosi. Tenka daug lankytis pas dr. Yra puikių, dorų, bet apkrautų šūsnimis popierių.
Jiems reikia padėti. Niekada neiname į provačius punktus, nebent nešame katiną. Ten teisėtai nepykdami sumokame. O gal mokėti valstybei reikia ir veterinarams? Kodėl ne?