Tvrtko Buricas/E,Maginlinico nuotr.

Tvrtko Buricas (g. 1982) – kroatų menininkas, gyvenantis ir kuriantis Italijoje, bene labiausiai žinomas dėl savitu braižu tapusio „piešimo“ erdvėje .Jo kūrybą vienija jautrumas gamtai, joje vykstantiems reiškiniams, santykių tarp žmogaus ir gamtos, žmogaus ir meno nagrinėjimas, aktualių, verčiančių susimąstyti klausimų kėlimas, apčiuopiamo atsakymo į juos nebuvimas bei laisvė interpretacijai.

Simona Zvicevičiūtė, kamane.lt

Birželio viduryje T. Buricas atvyko į Kauną dalyvauti tarptautiniame „CreArt“ projekte, kurio pagrindinis tikslas – suteikti menininkams galimybę parodyti savo kūrybą Europai. Čia menininkas pristatė du kūrinius: instaliaciją „Human Landscape“ parodoje „Notes on Tomorrow“ (kuratorė Luisa Santos), eksponuojamą Kauno menų inkubatoriuje „Ars et mundus“ (A. Mapu g. 20), bei instaliaciją „The Sign After“ Kauno Rotušės aikštėje kaip lydintį projektą, apie kurį daugiausiai ir diskutuojama pokalbio metu. Tiesa, šio kūrinio vagystę įvykdę asmenys instaliaciją labiau pavertė trumpalaike menine akcija bei dar kartą pagrindė vieną „The Sign After“ idėjų, kad lengviausia – nematyti – gyventi savanaudiškai, negalvojant apie tai, kokį pasaulį paliksime po savęs, t. y. nesivadovaujant sąmoningumu, imti, vartoti, bet ne duoti ir stengtis suvokti.

Kaip gimė projekto „The Sign After“ idėja?

Idėja kilo, kuomet gimtojoje Kroatijoje išvydau potvynį. Mane taip pat stipriai paveikė ir potvynis, kurį regėjau Genujoje (Italijoje), mieste, kuriame šiuo metu ir gyvenu. Buvo siaubinga. Tad pradėjau galvoti, kaip sukurti kažką, kad šis potvynio vanduo būtų pateiktas patraukliai, tačiau, žinoma, būtų kalbama ir apie pasekmes. Galiausiai nusprendžiau sukurti dirbtines vandens balas.

Kuo skiriasi projektas Lietuvoje nuo įgyvendinto Italijoje?

Lietuvoje stengiausi žengti toliau, nesikartoti, sukurti šį tą naujo. Italijoje kūriau telkšančias vandens balas. Lietuvoje, sujaudintas ledynų tirpimo problemos, – ledą. Iš tikrųjų labiausiai siekiau išryškinti kontrastą tarp kasdienio žmonių gyvenimo ir šio ledo, nebyliai kalbančio apie globalią problemą bei ją lydinčias grėsmes.

Kodėl instaliacijai įgyvendinti pasirinkote būtent Kauno rotušės aikštę? Kaip ši vieta Jums padėjo pasiekti projekto „The Sign After“ tikslus?

Kalbant nuoširdžiai, nepažįstu Kauno. Tad atvykęs stengiausi aplankyti kuo daugiau viešųjų vietų, kurios, tiesa, nebūtų pernelyg modernios ir turėtų kultūrinę vertę, kitaip tariant, tai, ką verta atspindėti ledo paviršiuje.

Kauno rotušės aikštė atitiko mano keltus kriterijus instaliacijos vietai ne tik dėl akį traukiančio pagrindinio pastato, bet ir dėl grindinio, formuojančio apskritimą.

Kauno rotušės aikštė atitiko mano keltus kriterijus instaliacijos vietai ne tik dėl akį traukiančio pagrindinio pastato, bet ir dėl grindinio, formuojančio apskritimą. Išvydęs šį grindinį, įsitikinau, kad būtent šioje vietoje prasminga sukurti ledą. Be to, Kauno rotušės aikštė reprezentuoja miestą, ji visuomet pilna žmonių. Kadangi mane domina santykis tarp meno ir žmogaus, norėjau pamatyti paprastų žmonių, t. y. tų, kurie nėra pakerėti meno pasaulio, galbūt, net nesilanko galerijose ar nedaro to reguliariai, reakciją.

Matyti, kad instaliacija išryškina santykį tarp gamtos ir žmogaus. Šis santykis – pozityvus ar negatyvus?

Tai labai svarbus klausimas. Kodėl pasaulyje vyksta tokie dalykai, kaip potvyniai, ledynų tirpimas ir pan.? Tikiu, kad tai yra žmonijos kaltė. Mes, žmonės, bandome dominuoti šiame pasaulyje, nesiliaujame, negalime kontroliuoti vis augančio „alkio“, vartotojiškumo, jėgos, iš tiesų, slepiančios silpnumą, greitėjančio gyvenimo tempo, tačiau pasaulis anksčiau ar vėliau pateikia savo atsaką. Viskas šiame pasaulyje yra susiję.

Vadinasi, visos katastrofos, globalinio lygmens ekologinės problemos – tai tik mūsų nedraugiškos būties pasekmės

Viskas valdoma pusiausvyros dėsnio. Jei mes šią pusiausvyrą trikdome, o tą ir darome, mums tenka palikti šį pasaulį. Vadinasi, visos katastrofos, globalinio lygmens ekologinės problemos – tai tik mūsų nedraugiškos būties pasekmės. Nesiekiu savo instaliacija to teigti, bet taip, šis santykis tarp gamtos ir žmogaus – labiau negatyvus.

Be to, atrodo, kad instaliacija kalba ir apie laikinumą. Sutinkate ar ne?

Be abejo. Kuomet išvysti kalną, kuris prieš dvidešimt metų buvo padengtas ledo ir sniego sluoksniais, o dabar matyti tik plikos jo uolos, supranti, kad tai tikrai ankstesnių žmonijos veiklos metų pasekmė.

Ar kūryboje Jums svarbus simbolis?

Taip. Instaliacija „The Sign After“ gali būti interpretuojama kaip realybės atspindys. Kitaip tariant, į kūrinį perkeliama ir atspindima realybė. Laikui bėgant, žinoma, keičiasi ir mano kūryboje naudojami simboliai, tačiau daugiau ar mažiau jie išlieka sinchroniški su laiku, abstraktūs ir tuo pat metu simboliškai figūratyvūs.

Ar teisinga tuomet teigti, kad, pasitelkus simbolį, suardyti ir sujungti Jums yra svarbiausia? Jei taip, kodėl?

Taip, tokia mano idėja. Kurdamas suardymui pasitelkiu detales, palieku tuščias erdves, o visa sujungti palieku žiūrovams. Tad klausimai gali kilti laisvai. Tokia yra ir instaliacijos „The Sign After“ idėja. Į simbolinį ledą galima pažvelgti iš daugybės požiūrio taškų.

Kokį požiūrį į žmogų išsakote instaliacija „The Sign After“?

Manau, kad menui įtaką daro negatyvūs dalykai. Kuomet viskas aplink idealu, nejaučiu poreikio būti kūrybingas. Taip, negatyvūs dalykai veikia, įkvepia ir mane, bet aš neturiu siekio formuoti vienokį ar kitokį požiūrį. Aš tiesiog keliu klausimus.

Ar Jums svarbu į savo kūrinius įtraukti žiūrovus ir fiziškai? Jei taip, kodėl?

Taip, svarbu. Mano nuomone, dviejų dimensijų vaizdas nėra toks paveikus, o menas šiais laikais privalo kontrastuoti su kasdieniu gyvenimu. Jis turi žengti toliau, tuo pačiu ir arčiau žmonių bei įtraukti juos labiau. Taip, aš trokštu suteikti žmonėms laisvę, galimybę ieškoti, surasti detales. Mano darbai nėra konkretūs, baigti, todėl kupini galimybių rinktis.

Šioje instaliacijoje 3D vaizdas kuriamas pasitelkiant atspindžius. Kodėl kaip kūrybos įrankį pasirinkote būtent trijų dimensijų formatą? Ką tai Jums suteikia?

Viskas prasidėjo nuo piešimo. Po kurio laiko tiesiog pajutau, kad esu pakankamai įgudęs šioje srityje, tad ėmiau kelti klausimą, kodėl negalėčiau daryti to erdvėje. Galiausiai, paėmęs gabalėlį skaidraus organinio stiklo, pradėjau eksperimentuoti „piešdamas“ erdvėje.

Aš tiesiog norėjau tradicinę techniką – piešimą – panaudoti kuriant trijų dimensijų vaizdus. Kai darbas yra baigtas, sunku ir suprasti, jog tai – piešinys.

Aš tiesiog norėjau tradicinę techniką – piešimą – panaudoti kuriant trijų dimensijų vaizdus. Kai darbas yra baigtas, sunku ir suprasti, jog tai – piešinys. Taigi radau sau priimtiną būdą kurti, tačiau tai nereiškia, kad kritikuoju tradicinę techniką, mano tikslas – tiesiog panaudoti ją naujai. Kurdamas trijų dimensijų vaizdus, galiu dirbti rankomis, spontaniškai, o ne prieš tai kruopščiai tam pasiruošęs. Palyginti su tradiciniu piešimu, 3D vaizdas leidžia žmonėms viską pajusti stipriau, dėl to yra labiau paveikus.

Ar teikiate didelę reikšmę kūryboje naudojamoms medžiagoms?

Tai man rūpi mažiausiai. Mėgstu medieną, kitas organines medžiagas, plastiką, metalą. Iš tiesų naudoju viską, kas padeda geriausiai išreikšti save.

Iš kokios medžiagos sukurtos vandens balos / ledas?

Visa tai sukurta iš specialios dervos. Tai – pramoninė medžiaga, dvikomponentis cheminių medžiagų produktas. Ši derva labai brangi, sunkiai „suvaldoma“, tačiau vienintelė, galinti sukurti vandens imitaciją. Ji gali būti visiškai skaidri, reto tankumo ar itin tanki, t. y. skirtingų storių, dėl to, kad pavirsta plastiku, taigi, kuo puikiausiai imituoja vandenį. Verta paminėti ir tai, kad atspindžio kokybė priklauso nuo grindinio spalvos: kuo didesnis kontrastas tarp grindinio ir dangaus, tuo ryškesnis matomas atspindys.

Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie projektą, kurį įgyvendinote „Ars et Mundus“ (A. Mapu g. 20, Kaunas) erdvėje, parodai „Notes on Tomorrow“?

Tai projektas, kuriam įgyvendinti pasitelkiau piešinį kaip techniką ir skulptūrą. Tai – kasdienybės suardymas. Mes visi esame apsupti daiktų, kurie, mano nuomone, nėra svarbūs. Tad aš visa tai suardau ir sujungiu pasitelkdamas organines medžiagas, nes visa, kas pagaminta, yra sukurta iš gamtos teikiamų gėrybių.

Tvrtko Burico instaliaciją „Human Landscape“ parodoje „Notes on Tomorrow“ Kauno menų inkubatoriuje „Ars et mundus“ (A. Mapu g. 20) galima aplankyti iki rugpjūčio 13 d.„The Sign After“ Kauno Rotušės aikštėje buvo galima išvysti laikinai nuo birželio 17 d.

Interviu pirmą kartą buvo publikuotas liepos 29 d.