Ir tarpukario, ir dabartinės Lietuvos menas turėjo pakilti po ilgų lietuviškumo draudimo metų.

Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos menininkų gyvenime – daug paralelių. Nors šiandien menininkai skundžiasi valdžios dėmesio jiems ir lėšų stoka, tarpukario Lietuvoje jiems nebuvo lengviau. Ir dabar, ir anuomet, deja, nepranokome laimėjimais meno srityje kaimyninių kraštų. Nors ir po 1918-ųjų, ir po 1990-ųjų menininkai galėjo puoselėti lietuviškumą, teatre ir anuomet, ir dabar – lietuviškų kūrinių stoka.

Paramos ir pripažinimo pasiekti nelengva
Tik patys gabiausi ir atkakliausi vargingiausių socialinių sluoksnių atstovai sugebėdavo pasiekti deramą išsilavinimą ir tapti profesionaliais meno kūrėjais – dažniau tokią karjerą rinkdavosi jaunuoliai iš pasiturinčių šeimų.
O menininko padėtis ir pripažinimas tuometėje visuomenėje priklausydavo ne tiek nuo talento, kiek nuo kuriamo meno pobūdžio ir jo turinio. Oficialiai priimtino stiliaus, propaguojančio tautiškumą ir kitas valstybės politikos vertybes, atstovai turėjo pagarbų statusą: Maironis buvo vadinamas tautos vedliu, Antanas Žmuidzinavičius – tautos dvasios reiškėju. Tačiau panašios pagarbos nesulaukdavo (netgi nesiekė to) modernaus, avangardinio meno kūrėjai.
ruotos tikrovės vaizdus ir abstrakcijas… Vis dėlto šiuo metu būtent V.Kairiūkščio vardas iš lietuvių dažniausiai minimas ano laikmečio meno procesų tyrinėtojų studijose Vakarų Europoje.
Ar panašių tendencijų galėtume įžvelgti šiandien? „Ne, nes Lietuvoje nebeliko vienos vyraujančios ideologijos. Nūdienos kultūroje pastebimas taikus skirtingų ideologinių pažiūrų ir įvairiausių meno formų sambūvis. Jei lygintume su kaimynine Lenkija, sakyčiau, turime palyginti nedaug radikalių menininkų, kovojančių su politinėmis nuostatomis ar krikščionybės dogmomis. „Aukštasis“ menas, rodomas muziejuose ir galerijose, apskritai plačiąją visuomenę domina menkai: didesnio atgarsio sulaukia šiuolaikinio meno kūriniai, išeinantys už galerijos ribų. Puikus pavyzdys galėtų būti Nomedos ir Gedimino Urbonų organizuota „Protesto laboratorija“ „Lietuvos“ kino teatrui apginti“, tvirtina docentė, Menų fakulteto prodekanė L.Dovydaitytė.
Nors dabartinis kultūros rėmimas nėra nei pakankamas, nei kryptingas, o stokojant lėšų pirmiausia nukenčia būtent kultūros programų finansavimas, neverta idealizuoti ir 1918–1940 m. laikotarpio. Gauti paramą originaliam kūrybiniam projektui
Tarkim, Vytautas Kairiūkštis, su savo mokiniais atvykęs iš Vilniaus pristatyti tarptautiniu mastu pripažinto avangardinio stiliaus darbų, Kaune buvo sutiktas labai šaltai. Laikinoji sostinė okupuoto krašto dailininkų kūriniuose tikėjosi tautos vienybės ilgesio atspindžių. Deja, palyginimai ne mūsų naudai: tiek Rygos, tiek Varšuvos didmiesčių kultūrinis gyvenimas buvo gerokai intensyvesnis už Vilniaus ir Kauno. Jei kalbėtume apie literatūrą, tebejautėme skaudžius 1864–1904 m. spaudos draudimo padarinius: latviai jau devynioliktame amžiuje turėjo parašę gerokai daugiau įspūdingų romanų nei nepriklausomybę pasitinkantys lietuviai, ką jau kalbėti apie tradiciškai stiprias lenkų ir rusų literatūras.
Bet būtent todėl, kad keturis dešimtmečius buvo suvaržyta, lietuvių literatūra pasižymėjo ypač greitu brendimu. Kūrybingesni ano laikotarpio poetai kaip įmanydami stengėsi vaduotis iš etalonu virtusios Maironio stilistinės orbitos.
„Maironio apologetų ir sekėjų atsirado tiek daug, kad talentingesni kūrėjai dairėsi po pasaulį ir ieškojo, kaip dar galima būtų rašyti eiles. Tai stimuliavo plačią tuometinės poezijos įvairovę. Liudas Gira bei Kazys Binkis iš pradžių suko folkloro stilizacijų keliu, o Balys Sruoga ir Vincas Mykolaitis-Putinas, pradėję nuo maironiškų eilių, atrado simbolizmą. Vėliau K.Binkis metėsi į impresionizmą. Salomėjos Nėries kūryboje išryškėjo neoromantizmo bruožai, o Henrikas Radauskas, remdamasis rusų akmeistais, nuo neoromantizmo bėgo į modernizmą. Anuomet jo eilėraščiai anaiptol nebuvo taip aukštai vertinami kaip dabar: S.Nėris, Putinas ir Jonas Aistis turėjo gerokai didesnius būrius gerbėjų“, – dėsto to laikotarpio literatūrą tyrinėjęs dr. Eugenijus Žmuidanavčius.
Analogiškos „sprogimo“ tendencijos, pradingus sovietmečio cenzūrai, stebėtos ir prieš du dešimtmečius. Tačiau svarbiausi atradimai atėjo iš anksčiau Lietuvoje neskelbtos išeivių literatūros: Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“, Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“ ir kiti kūriniai sulaukė didelio skaitytojų dėmesio.
Dar viena tendencija – verstinės literatūros gausa: nors versdama populiarius kūrinėlius uždarbiaudavo ir S.Nėris, tačiau taip, kad populiarių užsienio rašytojų kūrinius lietuvių kalba galėtume skaityti po pusmečio ar metų, anksčiau nėra buvę.

Bendras bruožas – lietuviškų kūrinių stoka
„Rygos opera iki sovietinės okupacijos sugebėjo pastatyti visas garsiausias Richardo Wagnerio operas: ir „Parsifalį“, ir „Tristaną ir Izoldą“, ir visą „Nybelungo žiedo“ tetralogiją. Lietuvoje anuomet tebuvo pastatyti „Lohengrinas“ ir „Tanhoizeris“, o „Nybelungo žiedo“ nesulaukiame iki šiol“, – pasakoja muzikologas Jonas Vytautas Bruveris.
Anaiptol neprilygome kaimynams ir tautinių operų pastatymais. Muzikologas teigia, kad tos pačios problemos – kuklus repertuaras (ypač baroko epochos bei dvidešimto amžiaus kūrinių) ir lietuvių kompozitorių kūrinių pastatymų stoka Lietuvos teatrui būdingos ir šiandien.
Populiariausias iš to meto solistų buvo Kipras Petrauskas, tačiau puikių balsų Valstybės teatre būta ir daugiau. Veronika Podėnaitė 1932 m. gavo kvietimą dainuoti Romos operoje ir Milano „La Scaloje“, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė buvo kviečiama į Paryžiaus teatrus. Tuo tarpu Kauno teatre 1918–1940 m. dainavo 55 užsienio dainininkai.