Po kelerių metų „bado dietos“ kultūros darbuotojai pastebi mažų teigiamų finansavimo poslinkių, tačiau skolų už šildymą sumokėti vis dar nėra iš ko.

Naujosios Vyriausybės kadencijos pradžia kultūros darbuotojams įsiminė daug sumaišties sukėlusia mokesčių reforma ir stipriai apkapotomis biudžetininkų algomis. Nors savo programoje ši Vyriausybė buvo įsipareigojusi, „kiek įmanoma šiomis pasikeitusiomis aplinkybėmis, apsaugoti socialiai jautrias sritis ir vykdyti ankstesnės Vyriausybės įsipareigojimus švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, kultūros ir meno bei socialiniams darbuotojams“, greitai išaiškėjo, kad aplinkybės kultūros žmonėms susiklostė itin nepalankios: penktadaliu sumažintos algos ne tik negrįžo į savo pirminę būseną, kaip daugelyje ūkine veikla užsiimančių ministerijų ar joms pavaldžių viešųjų įstaigų, bet ir toliau po truputėlį menko.
Birštono viešosios bibliotekos direktorė ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Alina Jaskūnienė džiaugiasi, kad Birštono bibliotekininkams bent jau algos mokamos laiku: anaiptol ne visų savivaldybių kolegos begali tuo pasigirti. Šiais metais Lietuvos kultūros sostine tapusių Anykščių kultūros centro direktorė Dijana Petrokaitė, nors pokalbio pradžioje vadino save optimiste, paklausta apie atlyginimus irgi pritilo.
O Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius ir Lietuvos muziejininkų draugijos pirmininkas Raimundas Balza pasakoja, kad nevėluojantys atlyginimai, ko gero, yra vienintelis belikęs darbo muziejuje pranašumas: „Kiek metų aukštąjį išsilavinimą turintis specialistas gali kentėti su 1200 Lt alga „ant popieriaus“? Daugelis šalies muziejų, norėdami suvesti finansinius galus, priversti bent dviem savaitėms leisti savo darbuotojus nemokamų atostogų.“

Tamsumos ir pragiedruliai

Vis dėlto neseni triukšmingi protestai Kaune, kur bandyta valdymo optimizavimo sumetimais sujungti nedideles iš savivaldybės biudžeto išlaikomas kultūros įstaigas, parodė, koks jautrus bet kokioms reformoms yra kultūros sektorius.
„Iki šiol nesuprantu, kam trims nedideliems miesto muziejams reikia net dviejų fotografų etatų. Siūlydami sujungti tokių muziejų valdymą, neketinome naikinti nė vieno muziejininko darbo vietos, tik racionaliau panaudoti pagalbinio personalo, kurį kiekvienam atskiram muziejui dėl menko darbo krūvio išlaikyti neapsimoka, etatus“, – „Veidui“ aiškino Kauno vicemeras Vytautas Vasilenka.
R.Balza, komentuodamas šią situaciją, irgi sutiko, kad trims mažiems to paties miesto muziejams dviejų etatinių fotografų paslaugos veikiausiai nebūtinos. „Tačiau muziejininkai, kaip ir kiti kultūros darbuotojai, iš savo patirties puikiai žino, kad panašių reformų sutaupyti pinigai paprastai „nuskęsta“ kitose savivaldybių biudžeto eilutėse, o ne padeda išgyventi tiems patiems muziejams. Todėl ir stengiamasi neužleisti turimų pozicijų“, – bando pagrįsti kauniečių kolegų pasipriešinimą administracinėms permainoms Lietuvos muziejininkų asociacijos pirmininkas.
Beje, 2013-aisiais Lietuvoje oficialiai ir iškilmingai minėsime 1863 metų sukilimo 150-ąsias metines. Jei prisiminsime, jog kultūros ministras Arūnas Gelūnas pats nevengė įvairiomis progomis raginti nepatenkintus mažais atlyginimais kultūros darbuotojus sukilti, gali būti, kad naujajai Vyriausybei laiku nepadarius išvadų šios progos minėjimai galėtų tapti labai įdomūs…
Vis dėlto kalbinti kultūros įstaigų asociacijų vadovai kol kas nėra nusiteikę griebtis šakių. „Jei mes, šeši tūkstančiai šalies bibliotekininkų, pradėtume streikuoti, nukentėtų bibliotekų lankytojai. O juk atokesnėse vietovėse bibliotekos tapo vieninteliais šalia žmogaus išlikusiais kultūros centrais“, – sakė Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė A.Jaskūnienė.
Ji nepamiršo pasidžiaugti, kad kompiuteriais su interneto ryšiu bei informacinėmis bazėmis praturtėjusios bibliotekos yra reikalingesnės žmonėms ir padeda mažinti visuomenėje socialinę atskirtį. Be to, šįmet po kelerių „bado dietos“ metų bibliotekos pagaliau gavo padoresnes sumas naujoms knygoms ir periodiniams leidiniams įsigyti. Užkamšyti priverstinių komplektavimo spragų bibliotekininkams greičiausiai nepavyks, tačiau bent jau neteks taip dažnai nuvilti būsimų skaitytojų lūkesčių.
„2008-aisiais buvo drastiškai sumažintos lėšos viešųjų bibliotekų fondams atnaujinti: nuo 8 iki 2,4 mln. Lt. Tačiau 2012-aisiais šiam tikslui numatyta jau 6,4 mln. Lt“, – džiaugiasi pragiedruliais A.Jaskūnienė.
Deja, net ir jos vadovaujamoje Birštono viešojoje bibliotekoje, kuri, kaip kurortinio miesto kultūros įstaiga, yra šiek tiek turtingesnė aplinkinių rajonų atžvilgiu, iš šimto dešimties prieš krizę užsakinėtų periodikos leidinių pavadinimų teliko 77. Nemažai, bet…
„Per šios Vyriausybės kadenciją smarkiai padidėjo visi mokesčiai, o kultūros įstaigų finansavimas išliko panašus. Nors vien šildymo išlaidos, pavyzdžiui, išaugo dvigubai. Muziejai neteko ir atskirų finansavimo programų, kurios jiems kompensuodavo eksponatų apsaugos, muziejinių vertybių restauravimo išlaidas, ką jau kalbėti apie eksponatų įsigijimą. Tik šiais metais, kurie Lietuvoje paskelbti Muziejų metais, pagaliau matome nedrąsių poslinkių: eksponatams restauruoti visos Lietuvos mastu skirta 100 tūkst. Lt, naujiems eksponatams įsigyti – 400 tūkst. Lt. Dar pusę milijono muziejams žadama paskirstyti iš kūrybinių industrijų plėtros programos“, – skaičiuoja teigiamus poslinkius R.Balza.
Beje, visų pašnekovų teiravomės, ar jų vadovaujamos kultūros įstaigos turi skolų už pasibaigusį šildymo sezoną. Nebuvo nė vieno, kuris atsakytų neigiamai. „Ne tik turime skolų, bet ir suprantame, kad iki metų pabaigos jų niekaip nebeišmokėsime. Kultūros sostinės renginių programą vykdome tikėdami, kad rajono vadovai bus supratingi ir žiemą nepaliks mūsų šalti“, – viliasi Anykščių kultūros centro direktorė D.Petrokaitė.

Meno mugė – nauja tradicija

Taip jau sutapo, kad kartu su šios Vyriausybės įvestais „liesos karvės metais“ Lietuvos kultūra sulaukė ir gigantiško žadėjusio būti „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS) projekto. Kuo tai baigėsi – visi prisimename: krizės akivaizdoje daug kam nebeliko ūpo džiaugtis triukšmingais vienkartiniais fejerverkais.
Šiandien teigiama, kad iš visos VEKS programos sostinės kultūrai, neskaičiuojant prieštaringų skulptūrų Neries pakrantėje, išliko du naudingi dalykai. Pirmasis – tai ypatingų metų proga pagaliau baigta rekonstruoti Nacionalinė dailės galerija, visus sužavėjusi tiek nuolatine XX a. lietuvių dailės ekspozicija, tiek puikiai parengtomis pirmosiomis tarptautinėmis parodomis.
Antrasis vertingas palikimas – tai pagal VEKS programą pirmąkart „Litexpo“ parodų centre surengta meno mugė „ArtVilnius“. Dėl jos rengėjų – galerininkės Dianos Stomienės ir menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės begalinio užsispyrimo mugė neliko vienkartinis šiuolaikinio meno vertintojų džiaugsmas, o suteikė progą vienoje vietoje patogiai apžvelgti įdomiausių lietuvių menininkų kūrybą ir įvertinti ją kitų kraštų galerijų pristatomų meno kolekcijų kontekste. Juolab aplink Vilnių jokios kitos meno mugės nepavyktų aplankyti net tūkstančio kilometrų spinduliu. Kitą savaitgalį rengiamoje trečiojoje „ArtVilnius“ savo kolekcijas pristatys 53 galerijos iš 12 pasaulio šalių. Po vienu stogu regėsime daugiau kaip tūkstantį šiuolaikinio meno kūrinių.
Tačiau šalia Kultūros ministerijos įsikūrusios galerijos „Meno niša“ vadovės D.Stomienės teiravomės ne apie laukiančią mugę, o apie ketverių metų darbo kasdienybę. „Matome, kad vis mažiau meno kūrinių perkama iš galerijų. Tam turi įtakos ir padidėjęs pridėtinės vertės mokestis, ir bendra šalies ekonominė padėtis. Vienintelis rimtas pirkėjas, daręs pastebimą įtaką meno rinkai minėtu laikotarpiu, buvo anaiptol ne valstybiniai muziejai, o privačią kolekciją kuriantis ir naujus rūmus jai statyti besirengiantis verslininkas Viktoras Butkus. Tai jis nuo skurdo išgelbėjo ne vieną lietuvių menininką, o nuo bankroto – ne vieną galeriją“, – atvirai pripažįsta D.Stomienė.

Svarbi ne tik kiekybė

Valstybiniai teatrai išgyveno ne ką lengvesnius laikus ir taip pat sprendžia nuolatinę dilemą: statyti naujus spektaklius ar mokėti skolas už šildymą. Tačiau neseniai, kai niekaip nebaigiantį vidinių konfliktų Panevėžio J.Miltinio dramos teatrą ministras A.Gelūnas pasiūlė perimti miesto savivaldybei, pasipiktinę sukruto ir teatralai, ir miesto valdininkai. Mat Panevėžio miestas ir taip jau išlaiko tris teatrus: „Meną“, Lėlių vežimo teatrą ir Panevėžio muzikinį teatrą. „Kaip tik rengiame ministerijai atsakomąjį raštą, kuriame pabrėžiame senas miesto teatrines tradicijas ir prašome į jas atsižvelgti. Juk valstybiniai teatrai turi visiškai kitokias finansines galimybes nei municipaliniai“, – aiškina Panevėžio savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė. Paklausta, ar keturių teatrų Panevėžio miestui nėra per daug, ji atsakė, kad kultūrinio gyvenimo per daug niekada nebūna.
Tačiau prisimenu ir Dalios Ibelhauptaitės žodžius, kad kokybiškos kultūros be finansavimo nebūna. „Galima rodyti spektaklį gatvėje su taburete, dviem smuikeliais ir trimis entuziastingais aktoriais, bet tai nebus profesionalus lygis. Taip „Metropolitan“ operai neprilygsi“, – teigė garsi lietuvių režisierė, dėl netvarkos kultūros finansavimo srityje kaltindama būtent šios Vyriausybės priimtas naktines įstatymų pataisas.

Kultūros ministerijos reguliavimo srities valstybės biudžeto asignavimai (mln. Lt)
2008 m.    497,2
2009 m.    413,4
2010 m.    343,5
2011 m.    364,5
2012 m.    369,8

Kultūros rėmimo fondo lėšos (mln. Lt)
2008 m.    12,9
2009 m.    15,5
2010 m.    19,7
2011 m.    18,4
2012 m.    16,2