Apie Litvudą, nuskustą Barbakano kalną ir proginę kultūrą.

Kompozitorius Šarūnas Nakas praėjusią savaitę Prezidentūroje vykusioje diskusijoje nacionalinės kūrybos skatinimo klausimais taikliai pastebėjo, jog kalbant apie kultūrą minimi pinigai ir statybos, o apie ją pačią lyg ir nebėra ko sakyti. Prognozuodami ateitį „Veido“ kalbinti kultūrininkai vienas po kito kartojo daugiausiai vilčių siejantys su būsimos ES finansinės perspektyvos struktūrinių fondų parama kultūros projektams, nes maždaug 70 mln. Lt, per metus tenkančių visos šalies kultūros infrastruktūrai, esminių permainų tikėtis neleidžia. Ypač prisiminus, kad iš tos pačios biudžeto eilutės dar mažiausiai penkerius metus bus palaikomos ir Valdovų rūmų statybos.
Tačiau ar išsipildys viltys „pamaitinti“ šalies kultūrą ES struktūrinių fondų sąskaita, lieka neaišku, nes 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos komisija vietoj prašytų 9 proc. iš Nacionalinės pažangos programos tepasiūlė 4 proc. „lubas“. Tai reiškia, jog vietoj lauktų 2,5 mlrd. litų kultūrininkai septyneriems metams tegali tikėtis milijardo su trupučiu, nors ir tai, palyginus su ligšioliniu finansavimu, būtų reikšmingas žingsnis į priekį. Mat paskaičiuota, kad esant dabartiniam finansavimo lygmeniui vien pradėtų rekonstruoti objektų užbaigimui prireiks dar ketvirčio amžiaus, ką jau kalbėti apie naujas statybas. Juo labiau, kad rekonstrukcijai skiriamos europinės lėšos neretai turi terminuotas įstaigos veiklos atnaujinimo sąlygas. Tarkim, Klaipėdos dramos teatrui gali tekti grąžinti 7 mln. Lt, jeigu spektakliai rekonstruotose patalpose nebus pradėti rodyti 2015 m.
To niekas nenorėtų, todėl valstybė per likusius dvejus su puse metų bus priversta sukrapštyti 20 mln. Lt scenos mechanizmams bei kitų teatro patalpų įrangai pirkti.

Proginės kultūros įsigalėjimas

„Pažvelkite į švariai „nuskustą“ Gedimino kalną. Jeigu ant jo augę medžiai būtų buvę nuolat prižiūrimi, o specialistai laiku susirūpinę papėdėje vykdomų statybų, judrios gatvės, keltuvo ir įgriuvusių tunelių smunkančiam kalnui daroma žala – nebūtų tekę griebtis tokių drastiškų priemonių. Deja, kultūros paveldas yra „nugyvenamas“. Ne išimtis ir sukaupti istoriniai lobiai, kurių atstatyti praktiškai nebeįmanoma. Kai pamatai, kokiomis sąlygomis dirba Lietuvos valstybės istorijos archyvo darbuotojai – graudu darosi. Muziejų ekspozicijos labiau primena „instaliacijas istorine tema“, negu šiuolaikines parodas, bet muziejininkams dėl to priekaištauti vargu ar verta: juk joks sveiko proto šeimininkas nepuls pirkti brangios įrangos morališkai susidėvėjusiam pastatui. Mano manymu, neadekvačiai daug lėšų ir dėmesio skiriama vienadieniams kultūros renginiams ir per mažai – elementariai turimo turto priežiūrai“, – pasakojo Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.
Štai Nacionaliniam muziejui priklausantis Barbakanas – reikšmingas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų miesto gynybinės sienos fragmentas – jau senokai lankytojams uždarytas, nes trūko lėšų jo remonto darbams. Muziejininkai netgi siūlė griūvantį istorinį objektą perduoti Turto fondui, nes rasti pinigų Barbakano sutvarkymui niekaip nepavykdavo. Pagaliau sulaukus 9 mln. Lt europinės paramos, tikimasi rūsiuose įrengtą ekspoziciją kitąmet vėl atverti smalsuoliams.
Tai, kad Lietuvoje pernelyg daug dėmesio skiriama proginei kultūrai, regi daug kultūros žmonių. „Priverstinis kultūros „tūkstantmetinimas“, „donelaitizavimas“, „maironizavimas“ yra mūsų infantilumo ženklas ir rodo tai, kad Lietuvos visuomenė mentalitetu nelabai kuo skiriasi nuo Šiaurės Korėjos visuomenės, kurioje menininko paskirtis – paklusti ir tarnauti. Prisiminkime valstybinių švenčių proga rengiamus vyriausybinius koncertus arba valstybės paramą suvenyriniams reprezentaciniams leidiniams, kurių absoliučią daugumą įsigyja savivaldybės arba valstybės įmonės, o vėliau tiesiog išdalina kolegoms“, – kalba Š.Nakas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.