BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Klasėje su sustiprintu matematikos mokymu buvo formuojama nuostata domėtis mokslu. Gal todėl iš vienos A.Vienuolio vidurinės mokyklos (dabar Vilniaus jėzuitų gimnazija) klasės išaugo 12 mokslo daktarų, 5 Nacionalinės premijos laureatai, 2 Mokslo akademijos tikrieji nariai. Vienas jų – 1967 m. laidos absolventas, Gamtos tyrimų centro direktorius, tikrasis Lietuvos mokslų akademijos narys Vincas Būda.

Ajovos universitete 2003 m. dirbusį V.Būdą, pasiekė žinia, kad už nuopelnus biologijos srityje jam skirta Nacionalinė mokslo premija kartu su moksliniais bendradarbiais: dr. Alina Šveistyte, dr. Aleksandru Jurkevičiumi dr. Vidmantu Karaliumi (pastarasis – V.Būdos mokinys). Grįžus į Lietuvą atsiimti premijos laukė maloni staigmena: už pasiekimus matematikoje ji buvo įteikiama ir mokyklos suolo draugui – Vilniaus universiteto profesoriui Vigirdui Mackevičiui.

Cheminės ekologijos pradininku Lietuvoje laikomas prof. V.Būda didžiausią dėmesį savo darbuose sutelkė gyvūnų išskiriamų cheminių medžiagų, dar kitaip vadinamų feromonais, tyrimams. Jo atlikti tyrimai leidžia taikyti naujus kovos su kenkėjais būdus, o tai įgyja praktinę reikšmę apsaugant daugiametes sodininkystės kultūras.

Mokslininkas tiria ne tik vabzdžių, bet ir žinduolių, pavyzdžiui, karvių ir arklių, feromonus. Šie tyrimai itin svarbūs veiksmingesnei gyvulių reprodukcijai užtikrinti. Štai žirgų augintojams netinkamu laiku panaudota sperma reiškia tuščiai išmestus pinigus, tačiau profesoriaus atlikti tyrimai su cheminiais junginiais suteikia galimybę tiksliai nustatyti, kada turėtų įvykti apvaisinimas.

„Kai kurie tyrimai išsitęsia po keletą metų, kol numanomą faktą įrodai, kol reikiamą aparatūrą susikonstruoji, o jiems nupasakoti pakanka kelių minučių“, – apie gyvenimo ir mokslo paradoksus, į kuriuos leidosi po baigtos disertacijos, pasakoja V.Būda, už mokslo nuopelnus visuomenei nominuotas šių metų „Mini Nobeliu“.

Pasak dr. Algimanto Jakimavičiaus, V.Būda savo moksline veikla nuo pat karjeros pradžios siekė būti naudingas ir įdomus visuomenei, norėjo, kad jo darbai turėtų praktinį pritaikomumą: „Siekdamas eiti dar nepramintu keliu jis ėmėsi tirti vabzdžių skleidžiamus feromonus, aiškinosi, kaip juos pasitelkdami gyvūnai bendrauja. Savo darbe apėmė biologinį, ekologinį bei cheminį aspektus ir įėjo į mokslo istoriją.“

Kaune gimęs, vėliau į Vilnių su tėvais persikėlęs ir Vilniaus universitete biofiziko specialybę įgijęs mokslininkas visus šiuos metus domėjosi originaliais gyvosios gamtos tyrimais, sukūrė savitą mokyklą ir pelnė tarptautinį pripažinimą. Mokslo darbuotojui būtinos patirties sėmėsi Oksfordo, Lundo, Berlyno Humboldtų universitetuose, dirbo Švedijos, Estijos, Čekijos ir JAV universitetų laboratorijose.

„Anksčiau Lietuvoje turėjome rankas, galvas ir daug laiko skaityti, bet apie modernią įrangą, su kuria galėtume dirbti, galėjome tik pasvajoti. Mane tai vedė į užsienio universitetus“, – sako svarbiausiais savo tyrimų objektais drugius, medunešes bites, dvisparnius vabzdžius pasirinkęs profesorius, kurį tiksliųjų mokslų atstovai mato kaip biofiziką su humanitariniu polinkiu.

Sukūręs originalių metodikų bei aparatūros, leidžiančios automatizuoti vabzdžių elgsenos tyrimus, kiekybiškai įvertinti elgesio reakcijas, 1997 m. V.Būda parengė ir apgynė habilitacinį darbą „Drugių cheminė komunikacija (biologiniai, ekologiniai ir cheminiai aspektai)“. Dideliu savo darbo įvertinimu ir pripažinimu jis laiko tai, kad kai kurie jo tyrimų rezultatai buvo panaudoti žinynuose bei vadovėliuose Lietuvoje, Prancūzijoje, Ukrainoje.

Mokslininkas niekada nesigailėjo Vilniaus universiteto Gamtos fakultete įgijęs biofiziko specialybę. Kaip pats sako, tai jam atvėrė plačius horizontus. Ekologijos institute ištyręs svarbiausius ekologinius ir fiziologinius veiksnius, lemiančius drugių reakcijas į feromonus, apgynė disertaciją apie kenkėjo – obuolinio vaisėdžio feromoninės komunikacijos ypatumus.

1999 m. Vilniaus universitete ėmė vesti cheminės ekologijos ir elgsenos ekologijos kursus, kurie padėjo įtvirtinti šias disciplinas universiteto lygiu. 2003 m. tapo Cheminės ekologijos ir elgsenos laboratorijos vadovu, nuo 2007 m. – profesoriumi, o 2008 m. buvo išrinktas Lietuvos mokslo akademijos (LMA) nariu ekspertu.

Mokslininkas, ieškantis auksinių protų

Iš prigimties būdamas plataus akiračio, profesorius neapsiriboja vien siaura profesine veikla, laisvu metu su žmona Audrone aktyviai domisi daile, šokiu, keliauja. Jaunystėje yra rengęs mokslo populiarinimo laidų ciklą per Lietuvos radiją.

Ilgametis mokslininko kolega astrofizikas Vladas Vansevičius prasitaria, kad jo bičiulis ir toliau randa laiko visuomeninei veiklai: „Su studentais dirba visi profesoriai, o jis po darbų laboratorijoje ir Gamtos tyrimų centre užsiima su vidurinių mokyklų mokiniais, skatina juos domėtis mokslu.“

Pavydėtina kantrybe ir užsispyrimu pasižymintis V.Būda į jo kabinetą užsukusiajam niekada neparodys durų ir neleis suprasti, kad žmogus jam trukdo. „Tai ir aukščiausio kalibro vadovas“, – apie mokslininkų vertinamą V.Būdos autoritetą kalba jo kolegos.

„Aš potylis, bet kolektyvo man vis tiek labai reikia: vienas nelabai ką nuveiksiu“, – rankomis skėsteli „sukalbamu“ pakrikštytas žemaitis.

Gamtos tyrimo centro vyresnysis mokslo darbuotojas Eduardas Budrys džiaugiasi, kad V.Būdai tapus šio centro vadovu dirbti tapo maloniau: jis skatina sveiką darbuotojų konkurenciją, rūpinasi jų motyvacija, atsiradus galimybei algas doktorantams padidino nors 70 eurų.

Lietuvos entomologų draugijos narys Dalius Dapkus pasakoja, kad profesorius turi įgimtą dovaną sužavėti ir uždegti jaunimą mokslui. Sudėtingus dalykus aiškindamas visiems suprantama kalba, jis pataiko į kiekvieno klausančiojo širdį.

„Labai norisi į mokslininkų gretas pritraukti daugiau jaunimo: mūsų karta sensta, todėl auksinių protų, kaip pasakytų Arūnas Valinskas, moksle dabar reikia kaip niekada. Mokslo tyrimai jauniesiems tampa nekonkurencinga veiklos sritimi (ypač sukūrus šeimas). Reikia kur kas didesnių atlyginimų, kad gabiųjų lengvai nenuviliotų kitos sritys, kuriose tų gabumų nelabai ir prireikia. Ar galite įsivaizduoti operą ar baletą be puikių atlikėjų? Kas spektaklių su prastais atlikėjais eitų žiūrėti? Lygiai taip pat ir moksle: reikia jaunimo, bet ne bet kokio, o gabaus, labai gabaus ir motyvuoto. Kartų kaita neišvengiama“, – apie dėl emigracijos gerokai praretintas mokslininkų gretas užsimena V.Būda, kurio ugdyti mokslininkai dirba JAV, Švedijoje.

Šiandien minimalus pradedančio mokslininko atlyginimas Lietuvoje siekia 400, patyrusio – apie 575 eurus. Žinoma, prisidurti galima dirbant su projektais, užsakomaisiais darbais, bet mokslininkui svarbu juose „nepaskęsti“ – jo publikacijos turi būti aktualios ir tarptautinei bendruomenei, gyvendamas vien iš pinigus uždirbančių užsakymų ilgainiui prarandi kvalifikaciją. Mokslininko keliones į konferencijas ar tarptautinius renginius V.Būda lygina su sportininkų kelionėmis į varžybas ir neslepia, kad retai kada lieka laiko pasižvalgyti po svetimą šalį, nes tenka koncentruotis į mokslą.

Kvapų pasaulio paslaptys

Naujausiu mokslininko atradimu, kuris šiomis dienomis patentuojamas, galima vadinti sukurtą metodą, padedantį aptikti pelėsinius grybus grūduose.

Kaip sako pats profesorius, jo tyrimai gana skirtingi, apimantys gyvūnų, vabzdžių, augalų cheminį pasaulį. „Galbūt artimiausiais dešimtmečiais žmogui tas pasaulis plačiau atsivers, bet kol kas apie kvapus suprantame tik tiek, kiek naudojame juos parfumerijoje. Bet jie mūsų smegenis veikia kur kas labiau, nei galime numanyti. Kalbu apie dalykus, susijusius su į feromonus panašiais kvapais, kurie pasiekia mus visai ne per sąmonę“, – intriguoja V.Būda.

A.Jakimavičius, paprašytas įvertinti V.Būdos nuopelnus visuomenei, svarsto: „Kai jis dirba, tai nei dienos, nei nakties nelieka.“

Intensyviausiai su Karališkuoju technologijų institutu, kuriame plėtojami nuoseklūs organinės chemijos tyrimai, Švedijoje bendradarbiavęs mokslininkas skaitė pranešimus, dalyvavo daugelyje konferencijų Europoje, JAV, Japonijoje, šiandien jo pramintu keliu eina jo doktorantai. Vienas jų – Raimondas Mozūraitis.

Daugiau nei 150 mokslinių publikacijų, dviejų išradimų, mokomosios knygos studentams ir per 80 mokslo populiarinimo publikacijų autorius V.Būda sureikšminti savo darbų nelinkęs – pasak jo, tegul juos skaičiuoja ir vertina aplinkiniai.

Būtent taip ir nutiko 1992 m., kai jis buvo įvertintas Britų entomologijos ir gamtos istorijos draugijos prof. Heringo memorialinio fondo premija.

Mokslininko potencialą ir pasiryžimą prisimena ir LMA prezidentas biochemikas Benediktas Juodka, kuris V.Būdai Ekologijos institute ginant habilitacinį darbą yra pavadinęs jį tikru papuošalu, siektinu kiekvienoje disertacijoje.