O.Šaitanova

Patempti kojos raiščiai ukrainietei Olesiai Šaitanovai neleido pasirodyti premjeriniuose „Romeo ir Džuljetos“ spektakliuose – trupės vadovai jos pačios labui nutarė patausoti jauniausios teatro primabalerinos sveikatą. Tačiau jos Džuljetą dar neabejotinai išvysime, kaip ir Žizel, Kitri „Don Kichote“ bei Mari artėjančioje kalėdinių „Spragtukų“ lavinoje.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kad taptų nacionalinės trupės primabalerinomis, gabioms lietuvaitėms tenka bent ketverius penkerius metus po baleto mokyklos baigimo kilti iš teatro kordebaleto gretų. O štai dvidešimt vienų metų ukrainietei Olesiai Šaitanovai durys į Lietuvos trupės elitą atsivėrė iškart po to, kai pavasarį kviestinės solistės teisėmis ji atliko Kitri vaidmenį Ludwigo A.Minkaus „Don Kichoto“ premjeroje.

„Iš tikrųjų Olesią Šaitanovą, kaip perspektyvią baleto asmenybę, kartu su trupės meno vadovu Krzysztofu Pastoru nusižiūrėjome Briuselyje surengtoje tarptautinėje baleto artistų atrankoje „Grand Audition“, kurioje dalyvavo 120 jaunų atlikėjų iš viso pasaulio. Todėl kai netrukus prireikė stiprios šokėjos „Don Kichotui“, jau žinojome, ką pasikviesti. Olesia spektaklyje pasirodė puikiai, ir po premjeros pasiūlėme jai vienų metų kontraktą“, – pasakoja Lietuvos nacionalinės baleto trupės direktorė Rūta Butvilienė.

Ilgisi modernaus repertuaro

Pagrindiniu argumentu ilgesniam laikui krautis lagaminą į Vilnių O.Šaitanovai tapo ne kontrakte nurodyto atlyginimo dydis: šokdama Ukrainos nacionalinio operos ir baleto teatre, kuriame turėjo nemažai pagrindinių vaidmenų klasikiniuose baletuose, mergina teigia uždirbdavusi ne ką mažiau. Tačiau suviliojo galimybė dirbti su garsiu choreografu K.Pastoru ir daug modernių pastatymų turintis mūsų trupės repertuaras, mat po klasikos norėjosi išbandyti jėgas naujuose amplua.

„Ukrainos nacionalinis operos ir baleto teatras, kurio baleto trupė Sovietų Sąjungoje nuolat buvo reitinguojama kaip trečia po Sankt Peterburgo Marijos teatro ir Maskvos Didžiojo teatro baleto trupių, pastaraisiais metais dėl sumenkusio finansavimo išgyvena ne pačius geriausius laikus. Spektaklius jame stato vietiniai choreografai, užsienio kūrėjams kviesti stokojama lėšų. Be to, dauguma jaunų šokėjų stengiasi išvykti iš Kijevo. Mano bendraklasių, su kuriais 2013 m. kartu baigiau Kijevo valstybinę choreografijos mokyklą, šiandien galima sutikti Boriso Eifmano, Leonido Jakobsono trupėse Sankt Peterburge, taip pat Lenkijos, Serbijos ir kitų Europos šalių baletuose. Kai kurie jau spėjo ir po kelis teatrus pakeisti“, – neslepia ukrainietė.

Pagrindinis Lietuvos ir Ukrainos nacionalinio baleto skirtumas – kad Kijeve artistai pasirodo nuolydį turinčioje scenoje. Olesia pripažįsta, kad ant pasvirusių grindų šokti sudėtingiau, bet ilgainiui prie nuolydžio priprantama ir tuomet jau lygus pagrindas po kojomis atrodo tarsi nesavas. Bet tai – pokyčiai, prie kurių dažnai gastroliuojantys ukrainiečių šokėjai išmoksta prisitaikyti.

Šeimos palaikymas

Pati Olesia gimusi Kryme, Sevastopolyje. Merginos tėtis – buvęs karinių oro pajėgų lakūnas, vėliau persikvalifikavęs į finansų sritį ir šiuo metu dirbantis banke. O mama, turinti pianistės diplomą, visas pastangas sutelkė vienturtei dukteriai auklėti ir išmokslinti.

„Mano ateitis tėvams buvo svarbiausias prioritetas. Jie nemenkai aukojosi, kad turėčiau pačias palankiausias sąlygas mokytis šokti. Pradėjau penkerių metų nuo liaudies šokių būrelio Sevastopolyje, bet kai vadovė rekomendavo stiprią choreografijos mokyklą Charkove, visa šeima nedvejodama persikėlė gyventi ten. Kai po poros metų man pavyko įstoti į prestižinę Kijevo valstybinę choreografijos mokyklą, tėvai netrukus irgi persikėlė sostinėn. Mama mane lydėdavo ir kelionėse po tarptautinius konkursus. Tik į konkursą Pekine atsisakė skristi: kartojo, kad jai bus per sunku matyti, kaip aš ten dvi savaites naktimis repetuodama kankinsiuosi“, – pasakoja balerina.

Solidus apdovanojimų sąrašas

Konkursas Pekine, į kurį Olesią lydėjo jos pedagogė Ala Lagoda, išties buvo ilgas ir sekinantis. Jau vien todėl, kad ukrainietei jame teko varžytis su daugybe techniškai puikiai pasirengusių Azijos šalių šokėjų. Tačiau atkakli mergina nepabūgo konkurencijos ir iš Pekino parsivežė pirmąją premiją bei aukso medalį.

„Su buvusia balerina, Ukrainos nusipelniusia artiste A.Lagoda mes susitikome tarptautiniame konkurse Maskvoje, kuriame užėmiau antrą vietą. Ji pasisiūlė man padėti, ir nuo to laiko kartu rengėme pagrindinius klasikinio repertuaro vaidmenis bei ruošdavomės konkursams“, – pasakoja mergina.

O.Šaitanovai taip pat pavyko laimėti pirmąsias premijas Rudolfo Nurejevo tarptautiniame konkurse Budapešte ir tarptautiniame baleto konkurse Stambule. Antrąją premiją ji pelnė „Tanzolymp“ konkurse Berlyne. Visose artistų varžytuvėse Olesia iki šiol dalyvaudavo kaip solistė, todėl ateityje norėtų išmėginti savo jėgas porų varžybose.

„Jau buvau suplanavusi gegužę po „Don Kichoto“ premjeros vykti į konkursą Helsinkyje, bet teko atsisakyti, nes su Ukrainos nacionaline trupe turėjau vykti į gastroles Korėjoje. Bet konkursams aš turėsiu dar ketverius metus“, – guodžiasi šokėja.

Baleto konkursų nuostatai leidžia juose varžytis ne vyresniems nei 25 metų amžiaus artistams.

Trys mėgstamiausi vaidmenys

Per trejus metus kartu su savo pedagoge parengusi kone visas Kijeve rodomų baletų pagrindines partijas, O.Šaitanova jau puoselėjo mintis ieškotis kito teatro. Taigi vilniečių pasiūlymas pasirodė pačiu laiku. O svajonės repetuoti su K.Pastoru išsipildė labai greitai: ukrainietė tapo viena iš penkių balerinų, patvirtintų Džuljetos vaidmeniui. Nors Sergejaus Prokofjevo balete „Romeo ir Džuljeta“ jai teko šokti jau Kijeve, Olesia aiškina, kad ten rodomas tradicinės stilistikos, istoriniais drabužiais „aprengtas“ spektaklis, o K.Pastoro interpretacijoje modernesnė ir šokio plastika, ir jokios konkrečios epochos nesufleruojantys kostiumai.

„Džuljeta man – vienas iš trijų pačių mėgstamiausių vaidmenų. Kiti du – Žizel ir Nikija iš L.A.Minkaus „Bajaderės“. Man nereikia kurti Džuljetos personažo – jame galiu būti tokia, kokia esu iš tikrųjų. O kokia esu? Kukli, rami, dažniausiai vilkinti juodais ir pilkais drabužiais. Ir, žinoma, judesiu mokanti išreikšti save geriau nei žodžiais“, – apibūdina pašnekovė.

O štai Kitri vaidmuo iš baleto „Don Kichotas“, kuriuo O.Šaitanova debiutavo Vilniuje, priešingas jos pačios būdui: tai ryškus, veržlus, išraiškingomis emocijomis trykštantis baleto personažas. Ir pristatytas premjeroje su tokia žėrinčia energija, kad niekas pernelyg nenustebo po kelių mėnesių išvydęs pagrindinių teatro solistų sąraše Olesios pavardę.

Lietuvių kalbos mokosi internetu

Balerina džiaugiasi, kad jau suspėjo ir gauti oficialų leidimą gyventi Lietuvoje, ir butą netoli teatro išsinuomoti. Tiesa, kol kas jai pavyksta suprasti tik atskiras lietuviškas frazes. Olesia labai norėtų kuo greičiau išmokti lietuvių kalbą, todėl kasdien klausosi pamokų internete. Tačiau daugiatautėje baleto trupėje visi, netgi ilgiau čia dirbantys šokėjai iš Vakarų, stengiasi parodyti naujokei draugiškumą kalbindami rusiškai, tad kalbos barjero patirti neteko. Sutiko ji trupėje ir savo tautietę, pora metų anksčiau Kijevo valstybinę choreografijos mokyklą baigusią Dariją Oleifirenko, kuri tiek mieste, tiek teatre galėjo parodyti naujokei visus reikalingus kelius.

Apskritai Vilnius į Kijevą panašus – ir vieną, ir kitą miestą į dvi puses dalija upė. Tik jūsų masteliai gerokai jaukesni: Vilniuje nereikia leistis į metro, kad pasiektum reikalingą tašką. Visą miesto centrą nesunku pėsčiomis apeiti.

„Žinoma, ilgiuosi Kijevo, kuriame esu praleidusi daugiausiai laiko ir kurį laikau savo namais. Kasdien su mama bendrauju per skaipą, ir šiek tiek suspaudžia širdį, kai namiškiai ar draugai atsiunčia Kijeve darytų nuotraukų. Tačiau apskritai Vilnius į Kijevą panašus – ir vieną, ir kitą miestą į dvi puses dalija upė. Tik jūsų masteliai gerokai jaukesni: Vilniuje nereikia leistis į metro, kad pasiektum reikalingą tašką. Visą miesto centrą nesunku pėsčiomis apeiti“, – sako ukrainietė.

Į sceną – po vienos repeticijos

Ukrainos nacionalinio baleto trupėje nėra nuolatinių šokėjų porų, todėl balerinos turi išmokti scenoje prisiderinti prie įvairių partnerių. Vis dėlto trupės vadovai dažniausiai Olesią norėdavo matyti šalia Nikitos Suchorukovo, taip pat laimėjusio visą puokštę tarptautinių konkursų.

Kijevo valstybinės choreografijos mokyklos parengimas gerokai pranoksta mūsų baleto mokyklos lygį, ir scenoje tai matyti.

Kol kas nuolatinio partnerio O.Šaitanova dar nesurado ir Vilniuje: „Don Kichoto“ premjeroje ji pasirodė kartu su Romu Ceizariu, o Džuljetos vaidmenį rengia kartu su Romeo šokančiu Jeronimu Krivicku.

Mūsų teatro „Žizel“ pastatyme ukrainietė prieš porą savaičių debiutavo kartu su kviestiniu artistu Arturu Šesterikovu, šokančiu Olandijos nacionalinio baleto trupėje. Tačiau su juo prieš spektaklį teturėjo vos vieną bendrą repeticiją, mat partneris dėl pasirodymų „Bajaderės“ premjerose niekaip negalėjo anksčiau ištrūkti iš Amsterdamo.

„Klasikiniuose spektakliuose, kuriuos Ukrainoje vadiname „kazionkomis“, ta skuba nėra tokia baisi, kaip žiūrovui gali pasirodyti iš šalies: juk „Žizel“ choreografija visuose teatruose vienoda, skiriasi tik kostiumai ir atskiros mizanscenos. Taigi porą valandų repetuojame  baletu scenas, ir rezultatas išeina visai neblogas“, – teigia balerina.

Ar Lietuvos trupė jau yra numačiusi O.Šaitanovai tinkamą partnerį? „Tiesą sakant, lietuviams vaikinams profesionalumo atžvilgiu dar reikėtų pasistiebti, kad tiktų Olesiai į porą. Kad ir ką sakytum, Kijevo valstybinės choreografijos mokyklos parengimas gerokai pranoksta mūsų baleto mokyklos lygį, ir scenoje tai matyti. Bet pamažu tikimės subrandinti jos vertų partnerių, trupėje auga gražus jaunimas“, – tvirtina baleto trupės direktorė R.Butvilienė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA