Lietuviai kasmet vis arčiau pažįsta flamenko ritmus ir vis mieliau renkasi į flamenko renginius. „Flamenko šokio teatro“ įkūrėja Sandra Muningytė, o dar kitaip žinoma kaip „La Sandra“ flamenko ritmuose besisukanti nuo vaikystės. Ir šiemet rugsėjo 24 d. Vyksiačiame flamenko festivalyje “Siento Flamenco” ji žada naujų staigmenų savo gerbėjams.

Plačiau apie festivalį ir flamenko meno unikalumą su mūsų skaitytojais šį kartą sutiko pasidalyti pati žavingoji La Sandra – flamenko artistė, šio meno ragavusi ir pažinusi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.

Emilija PLEPYTĖ

- Sandra, šiek tiek pristatykite save skaitytojams. Kaip ir kada susipažinote su flamenko menu?

Scenoje augau nuo pat mažens. Mokytis flamenko šokio pradėjau Lietuvoje, vėliau, nusprendusi pasukti profesionaliu keliu, išvykau į Ispaniją. Madride apsigyniau šokio instituto „Alicia Alonso“ scenos menų magistro diplomą. Baigusi studijas Ispanijoje grįžau į Lietuvą ir įkūriau flamenko šokių studiją „FLAMENKO.LT”.

- Esate ir “Flamenko šokio teatro” įkūrėja. Ar flamenko lengvai suprantamas menas ne pietietiško kraujo lietuviams?

- Esu įsitikinusi, kad menas neturi tautybės. Kalbant apie Lietuvos žiūrovus – taip, pasirodymo metu jie šiek tiek ramesni nei pietiečiai. Lietuvos žiūrovai pasižymi nuožmiu dėmesiu ir ypatingu susikaupimu pasirodymo metu.

- Jei reikėtų trimis žodžiais apibūdinti flamenko. Kokie jie būtų?

Atsakysiu tik vienu žodžiu – “prakaitas”. Dėl emocijos stiprumo, dėl įdėto darbo, dėl fizinio krūvio, dėl išgyvento jausmo, ir velniškai sunkių kostiumų.

- Daug bendraujate ir su kitais Lietuvos flamenko mėgėjais, profesionalais, o gal net ir su menininkais užsienyje?

Visai neseniai tarptautiniam festivaliui “Kultūros naktis” kartu su Afrikos būgnų trupe “Drum Fever” parengėme pasisekimo sulaukusį gyvo garso šou “Ritmo afro flamenco”. Prieš keletą metų Madrido teatre kartu su kolegomis iš Ispanijos pristatėme eksperimentinį šokio spektaklį “J.S. Bachas: Goldbergo variacijos”.

- Rugsėjo 24 d. muzikiniame teatre NewYork laukia klausytojų ir žiūrovų metus lauktas flamenko festivalis Siento Flamenko. Ko tą vakarą tikėtis žiūrovams?

- Sakyčiau, kad būtų geriausia nesitikėti išvis nieko, o grįžti namo itin turtingam: su daug įvairių emocijų ir įkvėpimu dar labiau mylėti gyvenimą.

- Atskleiskite skaitytojams kelis savo artimiausius ateities planus. Atrodo, pasiekta jau tiek daug. Ar yra kur dar tobulėti?

- Meno pasaulyje apie tobulumą net kalbos negali būti,  jo paieškos ir yra visos kūrybos variklis.

Kalbant apie planus, ypatingai daug dėmesio pastaruoju metu skiriu rudens gastrolėms su flamenko šokio spektakliu “KARMEN: jei Dievas būtų moteris” bei naujo spektaklio pastatymui, kurio premjera planuojama jau ateinantį pavasarį.