Renata BALTRUŠAITYTĖ

Nevengianti savęs išbandyti skirtingose kūrybos srityse ir dar aplinkinius įveikti baltos drobės baimę padrąsinanti klaipėdietė Dalia Kirkutienė pagaliau ryžosi pirmajai personalinei savo tapybos parodai sostinėje.

„Ar turite specialų teptuką kvadratėliams?“ – teiraujuosi, o Dalia jau šypsosi: sako nuo pat pokalbio pradžios laukusi ją nuolat persekiojančio klausimo.

Ne, jokių ypatingų teptukų, skirtų savo mėgstamiems kvadratėliams, dailininkė neturi – kiekvienas kvadratėlis techniškai tėra keturi kryžminiai potėpiai įprastu teptuku. Ir perforuotais tink­liukais tapydama dailininkė nesinaudoja – na, nebent retkarčiais, jei atskiroms kompozicijos detalėms prisireikia nutrupėjusio retro efekto.

Ir vis tiek mažyčiai langeliai jos drobėse virš kelių gyvumo teikiančių foninės spalvos sluoksnių mirguliuoja šimtais ir tūkstančiais. Kartais jų voros tvarkingai  horizontalios, prireikus – įstrižos, bet dažniausiai lengvai banguojančios, tarsi storų rištinių kilimėlių gijos. Vieno atspalvio kvadratėlis, šalia – kito atspalvio, ir, žiūrėk, jau ryškėja paveiksle kuplių alyvų šakų ar mariose siaučiančių žuvėdrų atspindžiai.

O Dalia jau rodo, kas dar užšifruota toje plokštumos mozaikoje: kur tų pačių atspalvių detalės stoja į kvadratus, varneles bei kitokius etnografiniams audinių raštams būdingus simbolius. Tik budrią akį turėk, nesileisk paklaidinamas atspalvių labirintuose, ir pasitelkęs ikonografijos žinias iš pirmo žvilgsnio nepretenzingoje dekoratyvioje drobėje galėsi tokių užkoduotų poteksčių įžvelgti, kad radikaliausi konceptualistai netektų žado.

Tik štai pati Dalia už stebėtojų atradimus atsakomybės neprisiima – sako, dažnas paveiksluose įžvelgia tai, apie ką ji pati nė nebuvo susimąsčiusi: „Tapydama nesistengiu paveikslų užpildyti prozos siužetais ir paslėptomis prasmėmis. Bet tai, kad nebuvo sąmoningos pastangos, dar nereiškia, jog paveiksle to nėra. Greičiau tik patvirtina taisyklę, kad autoriams savo paveikslų komentuoti ir taip nukreipti žiūrovų mąstymą vienintele „teisinga“ vaga nederėtų. Nesvarbu, ką tapytojas tapo, – svarbu, ką matytojas mato.“

Nuo gyvų – prie tapytų žiedų

„Jau vidurinėje mokykloje mokydamasi stengdavausi rašyti langeliais subraižytuose sąsiuviniuose, liniuotų nemėgau. Ir audiniai languoti man būdavo gražūs, nors šiaip jau pirmenybę teikiu vienspalviams drabužiams – margų nemėgstu. Studijavau tekstilę, kur gebėjimas perteikti pageidaujamus vaizdus kvadratėliais yra tiesiog būtinas. Ir man tai sekdavosi puikiai“, – prisimena D.Kirkutienė, po studijų Kauno „Kaspino“ fabrike kurdavusi raštus jame audžiamoms skarelėms.

Dar buvo batikos ir skiautinių etapas, kai iš pačios dažytų audinių individualioje įmonėje siuvo niekur neregėtas ir todėl pirkėjų nestokojusias sukneles. Bet kai galutinai pabodo blaškytis tarp darbo Kaune ir naujų šeimos namų Klaipėdoje, ėmė dairytis, kuo galėtų verstis gy­vendama uostamiestyje. Siuvo širmas, užuolaidas, pagalvėles, mezgė, gamino siuvinėtus pa­puo­šalus ir skiautinių paveikslus. Galiausiai kitus tekstilininkės užsiėmimus pakeitė ant porėmio užtemptos drobės.

„Pradinė intencija buvo paprasta – Žaliajame slėnyje statėmės namą, kurį ketinau puošti savo kūriniais. Gobelenų turiu išaudusi nedaug, vos penketą šešetą. Dauguma išdovanoti, tik vienas „tebegyvena“ su manimi. Tapyti atrodė paprasčiau, o pradėjusi jau nebegalėjau sustoti“, – pasakoja dailininkė.

Dažniausiai vaizduodavo gėles. Tiek tapyboje, tiek savo sode pirmenybę teikia tradicinėms lietuviškoms darželio gėlėms – tulpėms, bijūnams, alyvoms, jazminams. O atvežtinėms floros keistenybėms, kurių gausa negailėdami pinigų su kaimynais rungtyniauja sodininkai mėgėjai, liko ganėtinai abejinga.

„Gležni tie iš Lenkijos pas mus atkeliaujantys augalėliai, sunkiai prigyjantys, bijantys šalčių. Man mielesnis natūralus, švarus pušynas. Gal todėl, kad užaugau Kulautuvoje, kur virš galvos visąlaik siūbuoja pušų „lubos“. Jos puikios, tik vaikystėje mane instinktyviai traukdavo į pievas, saulėtas atodangas, kur galima nors trumpai pabūti be „lubų“, tiesiog po atviru dangumi“, – pasakoja menininkė.

Su gėlėmis jai teko padirbėti ir kaip profesionalei viename uostamiesčio gėlių salone. Iš pradžių garsaus floristo Sigito Kaminsko pakviesta dirbti kaip stilistė, padedanti puošti iškilmių patalpas, dailininkė nepraleido progos pati išmokti komponuoti puokštes ir gėlių kompozicijas. Jos puokštės netrukus prilygo profesionalių floristų darbams, tačiau po kelių intensyvaus darbo metų steigti nuosavo gėlių salono netgi minties nekilo. Tik iš šalies stebint atrodo, kad dedi gėlytę prie gėlytės, užriši kaspinėlį, ir floristo darbas baigtas.

„Visų pirma gėles kompozicijoms tenka paruošti: nuvalyti, nupjaustyti nuo augalų viską, kas dirbant nebus reikalinga. Dėl to rankos dažnai būna apdraskytos ir pažaliavusios. Tada tampai sunkius kibirus gėlėms pamerkti. Sa­vaitgalius, ypač vasarą, tenka pamiršti, nes tuomet – pats darbymetis, kai turi aptarnauti keturias penkias vestuvių ceremonijas ir salone joms ruošiesi iki paryčių. Puokštė jaunajai, puokštės visoms pamergėms, automobilio dekoravimas, salės puošimas, puokštės ant vaišių stalų… Kartais pageidaujama net ne tikrų, o, tarkim, iš gyvų lelijos lapelių specialiais klijais pagamintų žiedų, kuriuos pačiam ir tenka suklijuoti. Lakstai iš vienos puotai rengiamos patalpos į kitą ir tuo metu sulauki žinios, kad gautas skubus šarvojimo salės užsakymas“, – prisimena savo „gyvenimo tarp žiedų“ etapą D.Kir­kutienė.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA