J.Miltinio teatro archyvo nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Atokioje kalnų papėdėje įsikūrusio Turkijos miestelio gyventojai devynis mėnesius per metus gyvena tyloje, kad neprisišauktų sniego nuošliaužos, kuri po savimi palaidotų namus kartu su visais gyventojais. Čia draudžiama garsiai kalbėti ir juoktis, nes bet koks, net daiktų sukeliamas garsas teoriškai gali sukelti laviną. Kad išvengtų aukštai virš galvų tvyrančios grėsmės, visi mažos bendruomenės gyvenimo malonumai sukoncentruoti į likusius tris metų mėnesius: tik tuomet leidžiama šaukti, švęsti, kelti vestuves ar gimdyti vaikus. Likęs laikas kupinas nerimo ir baimės, o kiekvieno bendruomenės nario gyvenimas dėl bendro saugumo preciziškai kontroliuojamas valdžios vietininkų. Nors jau niekas iš gyventojų nebeprisimena, kada paskutinį kartą lavina buvo nušlavusi miestelį.

Tokią situaciją pjesėje „Lavina“ modeliuoja tur­kų dramaturgas  Tunceras Cu­ce­nog­lu, savo ne­ra­mioje valstybėje reiškiantis maždaug tą patį, ką ru­sams – Antonas Čechovas.

Tai, kas vyksta jo vaizduojamos  vienos miestelio šeimos kasdienybėje, ne mažiau asociatyvu nei minėtas lavinos laukimas: tyla atstoja neprasiveržusį riksmą, o tarsi nebyliajame filme rodomas smurtas kraupesnis už klyksmo kupinas scenas. Konfliktuojančios, vienas kitą ignoruojančios „neva šeimos“ metafora. Ir atidi valdžios ausis, neva besiklausanti kiekvieno iš už sienų pasigirstančio krebždesio.

J.Miltinio teatro archyvo nuotr.

Bet ar lavinos pavojus, įpratinęs miestelį prie paklusnios tylos, tikras, ar išgalvotas? O gal tai tėra valdančiųjų savanaudiškais tikslais deklaruojama grėsmė? Ir kaip tai patikrinti, jei bijai nors kartelį imti ir surikti iš visų plaučių?

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro premjera „Lavina“, laukiama jau kitą savaitgalį, įsidėmėtina ir tuo, kad sugebėjo bendram tikslui suvienyti savojo ir kaimyninio Šiaulių dramos teatro pajėgas. Tai atspindi ir jungtinis aktorių sąstatas: Olita Dautartaitė, Ligita Kondrotaitė, Albinas Kėleris, Vytautas Kupšys, Eleonora Koriznaitė, Dalius Jančiauskas… Koprodukcija – retas reiškinys nūdienos teatro pasaulyje, kuriame kiekvienas trokšta būti autonomiškas ir finansiškai nepriklausomas, nors neišgali sukrapštyti lėšų didesniam pastatymui. Kad tai tik nepaskatintų retkarčiais kabinetuose sklandančios idėjos, kad Lietuvoje ne tik universitetų, bet ir valstybinių teatrų yra pernelyg daug…

Teatras tolimoje aplinkoje

Namudinis smurtas, teisininkų ir programų kūrėjų kalboje dar vadinamas smurtu artimoje aplinkoje, anaiptol nėra tokia unikali ir staiga išvešėjusi piktžaizdė, kaip kartais bando pateikti savo būtinumą besistengiantys pagrįsti valdininkai. Švedo Augusto Strindbergo pjesė „Tėvas“ parašyta 1887-aisiais, o iš esmės kalba apie tą patį: apie rėksmingą ir ambicingą dviejų žmonių stumdymąsi vienuose namuose. Žmonių, kurie nėra vienas kitam svetimi, nes svetimiems atseikėjame daugiau tolerancijos, diskutuodami, tarkim, apie dukterų gyvenimo perspektyvas.

Tačiau švedų namudinio smurto vaizdavimo klasiko aprašytas pasistumdymas nūdienos kriminalinės kronikos kontekste atrodo vaikiškai nerimtas: tik pamanykite, vyras įtūžęs sviedė įkandin pro duris beišeinančiai žmonai žibalinę lempą! Ir tai, skandinavų požiūriu, jau psichinės ligos įrodymas bei nusikaltimas, už kurį atgailaujant galima gauti širdies smūgį. O gal ir neatgailaujant, tiesiog ir toliau žmonai beatodairiškai graužiant – čia jau režisūrinės traktuotės reikalas. Principinga sutuoktinių tarpusavio kova šiuo atveju reikšmingesnė ne tik už dukters laimę, bet ir už mirtį.

Režisierę Marą Kimelę „Tėvui“ Klaipėdos dramos teatras atsivežė iš Rygos. Aprūpino darbu ir latvių scenografą, ir kostiumų dizainerę, ir netgi vieną žymią Rygos siuvyklą, siuvančią spektakliui kostiumus. Nelabai gražu nacionalinės darbo rinkos atžvilgiu, bet klaipėdiečiams taip labiau apsimokėjo.

Užtat nauju pagrindiniu vaidmeniu bandoma atgal parsivilioti vis giliau Vilniuje stringantį aktorių Darių Meškauską, kartu antagonistės vaidmeniui užgriebiant dar ir Valstybinio jaunimo teatro aktorę Aldoną Bendoriūtę. Laisvas aktorių judėjimas ir be įteisinto Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo vis dažniau ima viršų: aktoriams pasivažinėti, kitose trupėse pabūti smagu, žiūrovams veidų įvairovė irgi patinka, tik pačiam teatrui suvaldyti nuolat gausėjančią kviestinių aktorių komandą gali būti sunkoka.

Numeriai virsta spektakliais

Iš Latvijos skolinamės ne tik spektaklių statytojus, bet ir jaunus dramaturgus: dar nepamiršome Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatyto Janio Balodžio „Miškinio“, o šįkart jau sostinės  Nacionalinio dramos teatro repertuarą papildys Agnesės Rutkevičos „Gyvūnas“. Antra vertus, pjesę statantis Rolandas Atkočiūnas pats yra nemažai pasidarbavęs Rygoje ir Liepojoje, todėl šis susitikimas su latvių dramaturgija jo biografijoje jau ketvirtas.

Pjesės temą režisierius apibūdina populiariu aforizmu apie dvi tolygias gyvenimo tragedijas: pirmoji – negauti, ko trokšti, antroji – tai gauti. Pagrindinių veikėjų prototipais dramaturgė pasirinko du brolius, iki šiol tebegyvenančius atokiame jos močiutės kaime. Tas kaimas, kaip ir visi pasaulio kaimai, nėra pakantus „neteisingai“ meilei, nors už lango – jau XXI amžius.

„Taip jau sutapo, kad pjesę rašiau ne pačiu geriausiu savo gyvenimo laikotarpiu, ir rašydama pa­ti save linksminau. Ši pjesė iš esmės išgydė mane nuo keistos ligos, kuri ligos istorijoje net neturi tikslaus apibrėžimo. Tačiau vienas šios ligos požymių yra nepaaiškinamas liūdesys ir ilgesys. Gali būti, kad ji apskritai iki galo neišgydoma“, – teigia A.Rutkeviča.

Spektaklyje „Gyvūnas“, kuris įslaptintame premjerų sąraše figūravo kaip „Premjera Nr. 2“, vaidina dabartinis nacionalinės trupės žiedas: Arūnas Sakalauskas, Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė. O štai „Premjera Nr. 1“, už kurios slėpėsi Giedrės Kriaučionytės režisuojama vokietės Ingridos Lausund pjesė „Bestuburiada“, priklausys margai įvairios patirties kompanijai, kurioje – ir Dainius Jankauskas iš „Grupės 36“, ir Dovilė Šilkaitytė iš Valstybinio jaunimo teatro, ir Gelminė Glemžaitė iš „Atviro rato“, ir Aldona Vilutytė iš „Keistuolių“. Pati režisierė, Aido Giniočio auklėtinė, priklauso menininkų sindikatui „Bad Rabbits“.

Dramaturgė susodina penkis nerimaujančius, skirtingą stažą turinčius tarnautojus prie viršininko kabineto durų. Vienam vos 25-eri, bet jau pavargęs, kitam 45-eri, bet negalėtų pasakyti, ką veikė per prabėgusius tarnybos dešimtmečius. Kažkas siekia aukštesnio posto, kažkas ketina viską mesti ir išeiti, kažkas graužiasi dėl to, kad jaučiasi žeminamas… Tačiau visi trokšta artumo ir supratimo, iš paskutiniųjų stengdamiesi sugniuždyti kolegas. Jie pasirengę viskam, jie pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, jie gali viską ištverti. Bet jau seniai nebepamena, ko tikisi sulaukti nuolankiai sėdėdami prie durų. Naikina savo gyvenimą, nemėgindami pakeisti situacijos patys.

Šiek tiek panašu į nebylų gyvenimą po tariamai aukštikalnėse kybančia lavina, ar ne?

Kaip virstama šventaisiais

Lavina, kurios niekas neprisimena, – tarsi viršinin­kas, kurio niekas nėra matęs. Ir vienas, ir kitas hie­rarchinių apačių sąmonėje dėsningai sudievinamas.

O štai paslaptingasis svečias Lukas pagyvenusių senjorų porą lanko kiekvieną sekmadienį ir visuomet būna svetingai priimtas, atidžiai išklausytas. Nors, kaip pamažu aiškėja, nėra tokios garbės vertas. Šeimininkai sudievina svečio asmenybę ir galiausiai patys nukenčia, nebesuvaldydami vis agresyvėjančio Luko elgesio.

Tai – islando Gudmunduro Steinssono pjesė „Lukas“ Valstybiniame jaunimo teatre, kurią Algirdas Latėnas stato su savo vadovaujamo aktorių kurso studentais. Spektaklyje ypatinga reikšmė bus skiriama kompozitoriaus Fausto Latėno muzikai. Scenoje perkusiniais gyvai gros ir Luko vaidmenį atliks po nedidelės pertraukos į Jaunimo teatrą sugrįžęs Tomas Kizelis.

Rusų dramos teatro trupė kartu su režisieriumi Jonu Vaitkumi elgiasi atvirkščiai – kartu su rusų dramaturgu Aleksandru Andrejevu mėgina biblinius šventuosius pavaizduoti kasdieniškais personažais. Pjesė „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, kurios pirmasis pastatymas ir patikėtas Lietuvai, perkelia į Jeruzalę paskutiniais Jėzaus gy­ve­nimo mėnesiais ir nenusižengdama Evan­ge­li­jai dės­to keistą užsispyrėlio Sauliaus, uoliai persekioju­sio Jėzaus mokinius, metamorfozės į apaštalą Pau­lių istoriją. Tiesa, praturtintą A.Andrejevo vaiz­duotėje gimusiais žmonių charakteriais ir įvykių aplinkybėmis.

Dramaturgas teigia, kad ne kiekvienam lemta patirti tokią dieviškosios dvasios galybę, kokia užgriuvo Saulių jo kelyje Damasko link, tačiau kiekvienas žmogus gali sulaukti Dievo malonės, jeigu to trokšta ir kryptingai siekia. Saulių vaidina Vladimiras Dorondovas, Lozorių – dar kartą pas J.Vaitkų sugrįžtantis Vytautas Anužis.

Scenoje atgis Juozas Miltinis

Po Evangelijos sakmių belieka smagiai nusišypsoti. O mažieji Kauno ir Klaipėdos teatrai tam suteiks progų. Vis daugiau vietos po saule išsikovojantis Klaipėdos Apeirono teatras savo premjerą „Nekrozė“ planuoja rugsėjo pabaigoje ir kol kas nedaugžodžiaudamas atskleidžia, kad žiūrovų laukia absurdo komedija su ryškiais socialinio tragizmo bruožais ir su veikėjais, kuriuose kiekvienas galės atpažinti dalį savęs. Tiesą sakant, toks pat apibūdinimas tiktų ir visiems kitiems, anksčiau matytiems Apeirono teatro spektakliams. Taigi ryžtingosios šio teatro dramaturgės, režisierės bei pagrindinės aktorės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė laikosi sau įprasto kurso.

Daugiau netikėtumų galima laukti iš Kauno kamerinio teatro, užsimojusio inscenizuoti Liūnės Janušytės satyrą „Korektūros klaida“. Mat joje kartu su rašytoja po tarpukario Paryžių vėl vaikščios jaunas Juozas Miltinis, jo draugai dailininkai Viktoras Petravičius ir Paulius Augius-Augustinavičius. O žymių kultūros asmenybių prikėlimas teatro scenoje visada intriguoja.

Susibičiuliavusi su Paryžiaus bohema, lietuvių menininkų kompanija džiaugsmingai leidžia laiką nesirūpindama rytojumi ir nekurdama ateities planų. Nes ir pats gyvenimas, anot jų, tėra korektūros klaida, o ne numatytų įvykių grandinė.

Tai kone pirmas lietuvių literatūros kūrinys, atskleidžiantis tuometės bohemos dvasią. Pačios Liūnės personaže nebėra lietuvaitėms būdingo lyrizmo ar sentimentalumo: ji emancipuota, proto aštrumu nenusileidžianti vyrukams, smalsiai tyrinėjanti Vakarų ir Rytų Europos mentalitetų skirtumus bei menininkų ir valdininkų gyvenimą paralelinėse, nesusikertančiose realybėse. Režisierė Agnė Dilytė pagrindinę spektaklio veikėją apibūdina kaip tarpukario „blogerę“, negailestingai kritikuojančią ano meto tradicijas bei gyvenimo būdą. Liūnės vaidmenį ji patikėjo aktorei Raimondai Kimbraitei.

Šlovė, kuri pavėlavo

Muzikos mėgėjų sezono pradžioje laukia dvi vokalinės premjeros. Pirmoji – jau senokai save visaip reklamuoti pradėjęs Jonathano Larsono roko miuziklas „Rent“ (liet. „Nuoma“). Šio amerikietiško veikalo biografijoje – Pulitzerio premija už unikalumą ir indėlį į miuziklo bei dramos kultūrą, keturi „Tony“, šeši „Drama Desk“ ir du „World Theatre“ apdovanojimai. Miuziklas jau apkeliavo kone pusšimtį pasaulio šalių ir patenka į populiariausių pasaulio miuziklų dešimtuką.

Tačiau šią biografiją lydi ir tragiškas motyvas: pats J.Larsonas, būdamas vos 35-erių, mirė trūkus aortai 1996 m. sausio 25-osios rytą. Tos pačios dienos vakarą buvo suplanuota miuziklo „Rent“ pirmojo pastatymo Brodvėjuje peržiūra. Sėkmės sulaukęs vaidinimas viename iš Brodvėjaus teatrų buvo rodomas ilgiau kaip 12 metų.

Dauguma šio miuziklo veikėjų, Niujorke besistengiančių išgyventi jaunų menininkų, vartoja narkotikus arba serga AIDS. Gyvendami skurde ir visuomenės užribyje, jie nepaliauja svajoti ir tikėti meile (kad ir kokia ji būtų) bei jų kūrybos laukiančia sėkme. „Rent“ – vienas pirmųjų miuziklų, įvedusių prieštaringas, nepatogias temas į konservatyvios prigimties muzikinį teatrą. Homoseksualų ir transseksualų poreikis būti pripažintiems, vyrų ir moterų lygios galimybės, žmogaus teisės, narkomanija, benamystė ir skurdas – visa tai atsispindi J.Larsono veikale.

Organizatorių nuotr.

Lietuvoje miuziklą „Rent“ stato švedų režisierius Georgas Malvius ir jo surinkta tarptautinė komanda, tačiau groja ir dainuoja lietuviai: vaidmenis kuria Vaidas Baumila, Jeronimas Milius, Girmantė Vaitkutė, Dominykas Vaitiekūnas, Justinas Lapatinskas ir daug kitų jaunimui gerai žinomų atlikėjų.

Elektroninė Karmen

Nors ir pavėlavusi į praėjusį teatro sezoną, scenon keliauja „Vilnius City Opera“ žadėta elektroni­nė opera „e-Carmen“ – populiariausio Geor­ges‘o Bizet veikalo „Karmen“ elektroninė interpretacija, parengta Marijaus Adomaičio (Ten Walls).  Re­ži­sierė Dalia Ibelhauptaitė sako nenorėjusi jo skubinti: „Perkurti dviejų valandų muzikinį kūrinį – gigantiškas uždavinys. Reikia įsigilinti į kiekvieną muzikinę detalę, adaptuoti siužetą, tad laiko sąnaudos la­bai didelės. Iš tiesų seniai norėjau pastatyti „Kar­men“, bet tai dažniausiai pasaulyje statoma opera. Ir pats Karmen vardas jau yra tapęs moters tipo apibūdinimu. Tad norėjosi rasti dar neišbandytą šios istorijos meninę formą.“

Pagrindiniam vaidmeniui režisierė pasikvietė kone žymiausią nūdienos Karmen vaidmens atlikėją lietuvę – kylančią operos žvaigždę Justiną Grin­gytę. Kaip Karmen debiutavusi Anglijos nacionalinėje operoje, šį vaidmenį solistė šįmet sėkmingai pristatė ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, į kurį sugrįš dainuoti Karmen ateinantį  sezoną.

„Daug kartų dainavau Karmen, tačiau šis projektas man visiškai naujas iššūkis. Čia nėra orkestro, lieka tik elektronika. O elektronika tavęs nepalauks, ji rieda lyg traukinys: neįstojai laiku – ir viso gero! Tai reikalauja ypatingos disciplinos. Supratau, kiek daug laisvės mes, solistai, prašomės iš dirigento“, – pasakoja premjerai besirengianti J.Gringytė.

M.Adomaitis teigia, kad nemažai muzikinių sprendimų atsirado jau įrašų su solistais metu: „Buvau beveik užbaigęs Karmen habanerą, kai susitikome su Justina. Ji įrašė visą vokalinę partiją, ir staiga supratau, kad turiu naujų minčių ir idėjų, kaip galėčiau ją išplėtoti ir papildyti. Klausytojams bus netikėta, bet, tikiuosi, ir įdomu išgirsti neįprastą seniai žinomų arijų skambesį.“

Kompozitorius savo „Karmen“ versijoje naudos ir gyvus instrumentus. Kol kas galvojama apie kvartetą, tačiau repetuojant iki „Compensa“ salėje numatytos premjeros ansamblis gali ir padidėti. Juk svarbiausia – nebijoti sniego lavinų ir kurti taip, kaip tau norisi. Argi ne? n

Dešimt rugsėjo premjerų

2, 7, 24 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Lavina“. Rež. Linas Marijus Zaikauskas

2 d. 18.30, 3 d. 14 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Rent“. Rež. Georgas Malvius

2 d. 21 val., 3 d. 16.30 val., 27 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Bestuburiada“. Rež. Giedrė Kriaučionytė

6, 7, 8, 9 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Korektūros klaida“. Rež. Agnė Dilytė

13, 14, 30 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Tėvas“. Rež. Mara Kimelė

16, 17 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Lukas“. Rež. Algirdas Latėnas

17 d. 20 val. „Compensa“ koncertų salėje – „e-Carmen“. Rež. Dalia Ibelhauptaitė

17, 18, 24 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Gyvūnas“. Rež. Rolandas Atkočiūnas

24, 25 d. 18.30 val. Rusų dramos teatre – „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Rež. Jonas Vaitkus

29 d. 19 val. Klaipėdos Apeirono teatre – „Nekrozė“. Rež. Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA