Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta paroda „Jonas Rimša (1903–1978). Ugnies ir džiunglių magija“, kurios pagrindą sudaro Lietuvos išeivijos dailės fondo sukaupta kolekcija. Šįkart supažindinama su garsaus išeivijos menininko boliviškojo ir indėniškojo periodo kūriniais.

J.Rimša gimė Svėdasuose, augo Kaune. Vienoje baigė geriausią siuvimo-kirpimo mokyklą, bet svajonė tapti dailininku išginė gerokai toliau: 1931–1934 m. lietuvis mokėsi Buenos Airių dailės akademijoje, vėliau gyveno Brazilijoje, Argentinoje, Bolivijoje, JAV, Taityje. Gerai pažinojo džiungles, gilinosi į senųjų indėnų genčių – aimarų  ir kečujų gyvenimą bei papročius. Tai pirmasis lietuvių dailininkas, kuris rimtai susidomėjo indėnais.

Troškimas pažinti primityvias kultūras nuvedė J.Rimšą ir į tolimąjį Taitį, kur kūrybinio įkvėpimo puse amžiaus anksčiau sėkmingai sėmėsi žymusis prancūzų dailininkas Paulis Gauguinas. Tik  prancūzą labiausiai žavėjo saulės kaitros nutvieksta žemė, o jo lietuvį sekėją – paslaptinga džiunglių paunksmių  šviesa ir spalvos.

1943 m. gavęs Bolivijos valdžios kvietimą, J.Rimša Sukrės mieste įsteigė meno mokyklą ir jai vadovavo. Vėliau įkūrė savo privačią meno akademiją, kurios auklėtiniai tapo žinomi kaip „Rimšos grupė“. Šioje grupėje išaugo nemažai dailininkų, iš kurių keturis gabiausius J.Rimša savo lėšomis išsiuntė toliau mokytis į Europą. Už tai tapytojas buvo pagerbtas aukščiausiu Bolivijos civiliams skiriamu apdovanojimu – Andų Kondoro ordinu (1950), jam suteikti Bolivijos valstybės Garbės piliečio ir Sukrės universiteto garbės profesoriaus (1974) titulai. Palikęs ryškų pėdsaką Bolivijos dailėje, Lietuvai J.Rimša įdomus kaip menininkas, lietuvių dailei suteikęs egzotiškų spalvų.