Nustojus rašyti populiariems tinklaraštininkams, tinklaraščių rašymo ir skaitymo mada ėmė stagnuoti. Tačiau apie lietuviškosios tinklaraštijos mirtį kalbėti per anksti – dabartinę būseną ekspertai vadina transformacija.

Prieš pusantrų metų sustabdytas tinklaraštis „Nezinau.lt“ buvo sulaukęs iki šiol rekordinio Lietuvos skaitytojų populiarumo: „Loger.lt“ duomenimis, jis turėjo apie 6 tūkst. prenumeratorių ir, be jokios abejonės, gerokai daugiau skaitytojų. Šiuo metu informacinių technologijų temomis rašantys tinklaraščiai šalyje nėra tokie gyvybingi ir populiarūs.
„Iš tiesų tinklaraščių populiarumą lemia socialinė aplinka. Geriausiais laikais IT tinklaraščiai buvo populiarūs dėl savo aktualumo: kompiuterininkai mėgėjai patys iš detalių susidėdavo kompiuterius, tad natūralu, kad jiems IT tinklaraščiuose pateikiama informacija buvo aktuali ir įdomi. Šiuo metu kompiuteriai yra tarsi baldai, dažniausiai juos perkame atsižvelgdami į biudžetą, todėl tinklaraštininkai dažniau rašo apie bendras tendencijas, kurios auditorijai mažiau įdomios. Tai lėmė rinkodaros, kulinarijos, politikos temomis rašomų tinklaraščių suklestėjimą, nes šios temos įdomios nuolat. Na, o dabar pakilimą išgyvena dar ir socialinių bei politinių aktualijų tinklaraščiai“, – teigia buvęs „Nezinau.lt“ autorius, interneto ekspertas Džiugas Paršonis.
„Gal bus keista girdėti, bet politikai turi nemažai įtakos tinklaraštijos pagyvėjimui ar atoslūgiui. Politika skatina kurtis įvairius nuomonių tinklaraščius, dabar šios temos ypač populiarios, nes visuomenė aktyvėja. Be to, ir patys politikai suprato, kad rašyti tinklaraštį – apsimoka. Remigijus Šimašius juos išpopuliarino, neseniai prisijungė ir Ingrida Šimonytė. Manau, tai stipriai padidins tinklaraščių žinomumą“, – teigia populiaraus tinklaraščio autorius Mykolas Pleskas.
Tačiau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimo laboratorijos vedėjo dr. Andriaus Šumino teigimu, daugelio Lietuvos politikų tinklaraščių padėtis liūdna: jie atnaujinami nereguliariai ar apskritai tik kartą per mėnesį, nėra sąsajų su kitais įrašais ir tinklaraščiais. Diskusijų, kurios svarbios ne mažiau nei patys įrašai, praktiškai nėra, todėl politinius tinklaraščius vadinti tinklaraščiais galima tik „užmerkus akis“. „Įrašų skaičius prieš rinkimus ir po rinkimų akivaizdžiai skiriasi – atrodo, kad pasibaigus rinkimams daugelis politikų net ačiū nebesugeba pasakyti“, – pastebi mokslininkas.
Vis dėlto tinklaraštijos kaita priklauso nuo asmenybių. D.Paršonio teigimu, žmonės stebi, kokie tinklaraščiai ir jų rašytojai yra populiarūs, ir patys bando juos imituoti tol, kol atranda savo rašymo stilių, todėl vieno politinio tinklaraščio populiarumas turi įtakos visos politinės tinklaraštijos raidai.

Kada dienoraštis tampa žiniasklaidos priemone
Sklaidant šiuo metu populiarių tinklaraščių pirmuosius įrašus galima pastebėti, kad tinklaraščiai Lietuvoje susikūrė kaip asmeniniai dienoraščiai, kuriuose autoriai dažniau pateikdavo įspūdžius, emocijas, o ne informacinį, analitinį turinį ar nuomones apie socialinius, ekonominius ir politinius reiškinius. Tačiau pamažu tinklaraštis tapo visuomenės informavimo priemone, o šių autoriams už publikacijas gali grėsti tokia pati atsakomybė kaip ir žurnalistams.
„Svarstant etikos pažeidimus tinklaraštininkai prilyginami leidėjams, kurie turi atsakyti už jiems priklausančioje priemonėje transliuojamą ar spausdinamą turinį. Tiesa, tinklaraštininkai kol kas skundžiami retai“, – teigia Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (LŽLEK) pirmininkas Linas Slušnys.
Svarstant tinklaraštininką LŽLEK visiškai nesvarbi jo profesija ar darbo pobūdis – tiek laisvalaikiu tinklaraštį rašantis profesionalių žiniasklaidos priemonių darbuotojas, tiek asmeninį interneto dienoraštį rašantis kitos profesijos atstovas prilyginami leidėjui.
„Šiaip jau kad kažkas būtų visuomenės informavimo priemone (VIP), pakanka dviejų požymių – per tą priemonę turi vykti informacijos sklaida ir tam procesui neturėtų būti apribojimų. Jeigu bet kas, atsidaręs ar naršyklėje suvedęs adresą, gali matyti asmens įrašą savo paskyroje socialiniame tinkle – to įrašo tinklalapis ir yra VIP. Analogiška situacija ir bet kuriame tinklaraštyje: jeigu įrašas viešas, tai ir yra VIP“, – aiškina tinklaraštininkas, Mykolo Romero universiteto Elektroninio verslo katedros lektorius Liutauras Ulevičius.
O štai A.Šuminas teigia, kad tinklaraštininkams turi būti taikomi pamatiniai nuomonės reiškimo principai, bet ne kai kurie žurnalistinės veiklos principai. Pavyzdžiui, objektyvumo kriterijus. Dėl to tinklaraštis, nors ir pasiekiamas masinei auditorijai, neturėtų būti laikomas žiniasklaidos priemone, o tinklaraštininkas – žurnalistu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.