Daugybė rodiklių, vertinančių Lietuvos mokslo padėtį ES šalių kontekste, nedžiugina. Mūsų mokslo kuriama vertė vis dar maža.

Vaiva Sapetkaitė

Ne paslaptis, kad, nepaisant pagyrų ir didėjančių investicijų, mūsų mokslas vis dar nesukuria tokios vertės, kokios iš jo tikimasi. O šalis norėtų prisistatyti kaip ateities inovacijų ir aukštųjų technologijų valstybė. Lietuvos ekonomikos garvežiais, kuriančiais didžiausią pridėtinę vertę, įdarbinančiais daugiausiai darbuotojų ir daugiausiai eksportuojančiais prekių bei paslaugų, išlieka gamintojai ir paslaugų teikėjai, bet ne kūrėjai.

Tiesa, per pastaruosius metus padaryta pažanga. Europos inovacijų sąjungos švieslentėje (2014 m.), atsižvelgiančioje į 25 kriterijus, susijusius su moksliniais tyrimais ir inovacijomis, per pastaruosius porą metų pakilome per keletą pozicijų ir iš kuklių (menkų) novatorių tapome nuosaikiais (vidutiniais). Vis dėlto per šią ribą vos vos persiritome. Nors ir galime džiaugtis nauju pavadinimu, nuosaikių inovatorių grupėje esame silpniausi. Deja, stipriai atsiliekame ne tik nuo lyderių (Švedijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos), bet ir nuo ES šalių vidurkio. Aišku, guodžia tai, kad savo regione atrodome neblogai: pasirodome geriau nei kaimynai latviai ir lenkai, nors save puikiai kaip technologijų šalį pozicionuojanti „e-stonia“ (t.y. Estija) mus iš tikrųjų praauga visa galva.

Be to, kaip teigiama Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) parengtoje 2014 m. Lietuvos mokslo būklės apžvalgoje, nors „švieslentėje“ pagal skiriamus išteklius ir vykdomas inovacines veiklas Lietuva po truputį artėja prie ES vidurkio, tačiau pagal ekonominį inovacijų poveikį užima paskutinę vietą tarp visų ES šalių narių. Paprastai tariant, bent kol kas investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) mums duoda mažai grąžos.

O naujausiame Pasaulio inovacijų indekso reitinge tarp 143 vertintų valstybių esame 39-oje vietoje, „apsupti“ Saudo Arabijos ir Mauricijaus. Pagal šį reitingą gerokai atsiliekame nuo kitų Baltijos valstybių: Estija yra 24-oje, o Latvija – 34-oje vietoje.

„Jei žiūrėsime per mokslui imlių verslų, per mokslu grįstų inovacijų prizmę, Lietuva tikrai atsilieka. Realiai technologinių krypčių turime nedaug, ypač tų, kuriose vyktų tikras mokslo ir verslo bendradarbiavimas. Aišku, jei klausime, ar esame beviltiški, ar ne, tai tikrai ne“, – padėtį apibendrina asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktorius Edgaras Leichteris.

Žinoma, dūmų be ugnies nebūna. „Bent nebandome dirbtinai pagerinti rodiklių, priešingai nei, pavyzdžiui, estai, kurie daug dirba dėl įvaizdžio, dėl to, kad būtų pirmi, dėl pasirodymo. Atsimenu tokį atvejį: Lietuvoje turėjome kad ir nedidelį, bet tikrai stiprų biotechnologijų sektorių. Estai sugalvojo, kad irgi nori būti biotechnologijų šalimi, užkūrė daug nedidelių biotechnologijų įmonėlių ir pasiskelbė, kad štai Estijoje jų daugiau. Taip, daugiau, bet kokio jos lygio ir kokios realios technologijos po tuo slypi?“ – pateikia pavyzdį E.Leichteris.

Pabrėžtina, kad „kietųjų“, tai yra technologinių, inovacijų padėtis nėra džiuginanti. Jas sukurti užtrunka ilgiau, kainuoja brangiau, na, o kad tai sėkmingai prigytų praktikoje, reikalingas realus mokslo ir verslo atstovų bendradarbiavimas (bent jau kad mokslas žinotų, ko reikia verslui). Deja, šito vis dar neišmokstame. Antra vertus, esame puikiai įvaldę „minkštąsias“ vadybines, organizacines inovacijas, pavyzdžiui, rinkodaros ir prekybos srityje. Šitai gerai matoma bankų, telekomunikacijų, informacinių technologijų ir kituose sektoriuose.

Nors Lietuvos MTEP skiriamos lėšos išaugo (nuo 803 mln. Lt 2007 m. iki 1,147 mlrd. Lt 2013 m.), to efektyvumas išlieka mažas. Šios mūsų išlaidos išlieka dar maždaug dukart mažesnės nei ES šalių vidurkis, bet esame išsikėlę nacionalinį strateginį tikslą iki 2020 m. jas gerokai padidinti. 2013 m. Lietuvos išlaidos MTEP sudarė 0,95 proc., o 2020 m. jau tikimasi skirti 1,9 proc. BVP. Gal tada situacija pagerės, nes dabar, lygindamiesi su ES šalių vidurkiu, daug kur stipriai atsiliekame, ypač tai susiję su šalies patentine veikla ir iš licencijų bei patentų gaunamomis pajamomis iš užsienio. Čia judėjimas labai menkas.

Taip pat buksuojame tokiose svarbiose srityse, kaip naujų inovacijų pardavimo apimtys ar žinioms imlių paslaugų eksportas. Na, o didžiausias mūsų turtas, dėl kurio galime didžiuotis viršijantys ES šalių vidurkį, yra išsilavinę žmonės (dėl vidurinį išsilavinimą turinčio 20–24 metų jaunimo ir 30–34 metų aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių procento).

Vis dėlto dėl norinčiųjų studijuoti doktorantūrą Lietuvoje padėtis kur kas prastesnė – čia vėlgi gana stipriai atsiliekame nuo ES vidurkio. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų jaunimas mažiau nei kitose šalyse nori siekti mokslų daktaro vardo, – tai veikiau sufleruoja, jog mūsų jaunuoliai ne itin nori tai daryti Lietuvoje.

Kita vertus, ne mūsų vienų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros situacija nėra tokia, kokios norėtume. Tai daugiau ar mažiau būdinga visai ES. Nors esame įpratę vytis kitas ES šalis, pati ES turi pasitempti. Kompetencijų atžvilgiu Europos mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų centrai neabejotinai konkurencingi, o dažnai ir pirmauja, bet tai nekeičia to, kad jų komercinės naudos potencialas stipriai atsilieka nuo JAV, Japonijos, Pietų Korėjos bei kitų inovatyviausiomis laikomų valstybių. Šis reiškinys netgi turi pavadinimą – Europos paradoksas.

Tarp svarbiausių to priežasčių – menkesnė orientacija į praktinį pritaikymą ir didelis materialiųjų bei žmogiškųjų išteklių išskaidymas. Žinoma, stengiamasi tokią padėtį taisyti: tikimasi, kad ją pagerins Europos mokslinių tyrimų erdvės sukūrimas, o įvairių inovatyvių verslų (startuolių) kūrimasis, verslo ir mokslo bei mokslo ir studijų institucijų tarpusavio bendradarbiavimo didinimas atsidūrė tarp strateginių ES tikslų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.