Operos solistė iš Tatarstano tampa naująja Lietuvos žvaigžde.

Jos balso valdymo technikai priekaištų neranda net reiklioji LTV “Triumfo arkos” vertinimo komisija. Kartais prikiša nebent tai, kad kūrinio atlikimas “pernelyg tobulas”. Daugybei kitų konkursantų tai skambėtų kaip svarus ir sunkiai pasiekiamas komplimentas.
Įdomu, kas buvo Lilijos mokytojai, parengę tokią puikią solistę? “Užaugau Tadžikistane, nors abu tėveliai – totoriai. Mama kilusi iš Baškirijos, tėtis – iš Kazanės. Baigiau rusišką mokyklą, o totorių kalbos išmokė močiutė. Žinoma, lankiau ir muzikos mokyklą, kurioje skambinau fortepijonu. Iš pradžių ten tiesiog lydėdavau draugę ir drauge su ja sėdėdavau pamokose. Mokslo metų pabaigoje pedagogai patys paskambino mano tėvams ir paprašė, kad išleistų mane mokytis muzikos, nes vistiek jau metus klausiausi pamokų. Vėliau vyriausias brolis, už mane 15 metų vyresnis, kuris ir pats dainavo vokaliniame instrumentiniame ansamblyje, nupirko pianiną. Daugiau muzikantų mūsų šeimoje kaip ir nebuvo, tik mama, turinti gražų balsą, dainuodavo meno saviveikloje”, – pasakoja L.Gubaidulina.
O kas pastebėjo skambų šeimos jaunėlės balsą? “Choras muzikos mokykloje man būdavo pati laukiamiausia pamoka. Ypač jei vadovas leisdavo dainuoti solo – tuomet jausdavausi devintame danguje. Vėliau savo vokalinį intrumentinį ansamblį buvome sukūrę. Jame ne tik dainavau, bet ir skambinau elektroniniu pianinu”, – šypsosi prisiminusi solistė.
Baigusi vidurinę mokyklą mergina troško ištrūkti iš namų ir pradėti savarankišką gyvenimą. “Vienmetė pusseserė, gyvenanti Archangelske, ketino studijuoti dirigavimą šio miesto aukštesniojoje muzikos mokykloje. Kadangi buvome geros draugės (mūsų giminės ryšiai stiprūs), nutariau mokytis ten pat, tik studijuoti vokalą. Taip iš Vidurinės Azijos atsidūriau Rusijos šiaurėje. Kai atnešiau dokumentus, turėjau pasirinkti, kokį – klasikinį ar estradinį – dainavimą noriu studijuoti. Pamenu, kaip eidama mokyklos koridoriumi klausiausi iš už durų sklindančių garsų. Vienoje klasėje kažkas įspūdingai traukė arijas, man tai pasirodė labai įdomu, tad nusprendžiau pati mokytis tokios muzikos atlikimo”, – pasakoja Lilija.
Gavusi diplomą tolesnėms studijoms talentinga vokalistė pasirinko tėvų žemę – Kazanės konservatoriją Tatarstane. Vėliau buvo aspirantūra, operos studija prie Musos Džalilio valstybinio akademinio operos ir baleto teatro Kazanėje. “Tiesa, šiame teatre dirbau neilgai – vos trejus metus. Mat Kazanės teatras tuo metu buvo kapitaliai remontuojamas – neturėjome scenos, tinkamos vaidinti. Trupė išvyko ilgų gastrolių po Olandiją, o aš likau konservatorijoje, kurioje dėsčiau vokalą ir turėjau savo mokinių”, – pasakoja pašnekovė. Pasiteiravus, ar patiko pedagoginis darbas, Lilija nedvejodama tvirtina: “Taip”. Tik priduria, jog reikėtų pačiai sukaupti įvairesnės sceninės patirties, kad turėtų daugiau ką perduoti būsimiems artistams.

Dažniau žiūri baleto spektaklius

Ar tiesa, kad Kazanės operoje ji buvo laikoma viena ryškiausių ir labiausiai režisierių pageidaujamų sopranų? “Na, galbūt viena iš stipresnių jaunų sopranų”, – kukliai taiso Lilija. Tačiau tai nereiškia, kad perspektyvi solistė buvo smarkiai apkrauta vaidmenimis. “Gaila, bet Tatarstano Musos Džalilio teatras pagrindinius vaidmenis dažniausiai patiki kviestiniams solistams – atvykstantiems tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Saviems vaidmenų nuolat trūkdavo. Todėl stengdavomės dalyvauti kitų trupių perklausose (tarkim, aš dainavau Čeboksarų teatre) arba rengti koncertines programas, kurios suteikia galimybių dažniau rodytis publikai”, – teigia solistė.
Tatarstano operos ir baleto teatras, L.Gubaidulinos nuomone, Rusijoje patenka į stipriausių šalies teatrų penketuką. Pirmąsias vietas ekspertai be svarstymų skiria Maskvos didžiajam ir Sankt Peterburgo Marijos teatrams, o dėl tolesnių pozicijų tarpusavyje nuolatos konkuruoja panašaus lygio Novosibirsko, Jekaterinburgo ir Kazanės teatrai.
Ar tarp kviestinių artistų Kazanėje matydavo dabar jai gerai pažįstamų lietuviškų veidų? “Žinoma. Tarkim, “Rigolete” dainuodavo “Triumfo arkos” vertinimo komisijos pirmininkas Vytautas Juozapaitis. O prie dirigento pulto ne kartą yra stovėjęs Gintaras Rinkevičius”, – pasakoja pašnekovė.
Tačiau savo nuomonės apie Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą Lilija viešai reikšti neskuba. “Per keletą čia praleistų metų spėjau pamatyti anaiptol ne visą jo repertuarą. Tiesą sakant, kaip žiūrovė dažniau lankau ne operos, bet baleto spektaklius. Jūsų šokėjų trupė stipri, pastatymai įspūdingi. Imponuoja ir tai, kad teatro repertuare daug klasikos”, – diplomatiškai išsisuka L.Gubaidulina.
Ar pati norėtų dainuoti respektabiliausioje Vilniaus scenoje? “Kodėl gi ne? Tiesa, iki šiol pati iniciatyvos nerodžiau – auginau mažąją dukrelę Aminą. Taigi profesinėje karjeroje dariau pertrauką. Yra tam tikrų fiziologinių niuansų, dėl kurių rekomenduojama moterims, saugojančioms savo balsą, žindymo laikotarpiu susilaikyti nuo profesionalaus dainavimo. Tuos metus sąžiningai tylėjau. Bet mano charakteris ne toks, kad saviraiškai pakaktų vien šeimyninės laimės. Todėl pasakiau sau: gana ilsėtis. Profesinė sėkmė šiuolaikiškai moteriai taip pat yra reikšminga”, – teigia Lilija.

Meilė suteikia sparnus

Po pertraukos pradėjusi repetuoti solistė pastebėjo, kad jos balsas subrendo, sutvirtėjo rimtesniems kūriniams. “Anksčiau man labiau tiko šviesios, skaidrios lyrinio soprano arijos. Pirmasis vaidmuo Kazanės teatre buvo Auksaplaukė to paties pavadinimo totorių muzikos klasiko Nazibo Žiganovo (beje, Kazanės konservatorijos įkūrėjo) operoje. Tai – pasaka apie miške pasiklydusią našlaitę auksiniais plaukais, kurią ketina pagrobti piktasis chanas. Tačiau Auksaplaukę išgelbsti miške užaugęs jaunuolis, toks savotiškas totorių mauglis. Ir viskas, žinoma, baigiasi laimingomis vestuvėmis”, – pasakoja L.Gubaidulina.
Vėliau dainavo Džildą G.Verdi “Rigolete”, Roziną G.Rossini “Sevilijos kirpėjuje”, Leilą G.Bizet “Perlų žvejuose”, Martą N.Rimskio-Korsakovo “Caro nuotakoje”, Kseniją M.Musorgskio “Borise Godunove”. Dabar, keičiantis balsui, jau išdrįstų pagalvoti ir apie Adrianos Lekuvrė vaidmenį to paties pavadinimo F.Cilea operoje, ir apie V.Bellini “Normą”. Ir, žinoma, apie Violetą G.Verdi “Traviatoje”, kurią laiko viena sudėtingiausių brandaus lyrinio soprano partijų.
Kadangi į Vilnių Liliją atvedė didelė meilė (2006 m. atvykusi koncertuoti čia sutiko savo būsimąjį vyrą), teiraujuosi, ar patirti jausmai padeda scenoje. “O kaipgi? Juk meilė žmogui suteikia sparnus, daro energiškai stipresnį. Visa tai jaučia žiūrovai”, – įsitikinusi solistė. Į Lietuvą ji persikėlė kartu su vyresniąja dukra iš pirmos santuokos Vasilia. Dešimtmetė šiuo metu Vilniuje lanko rusų mokyklą ir mokosi skambinti fortepijonu.
O publika, Lilijos nuomone, visur panaši. “Galbūt lietuviai saikingiau reiškia emocijas nei totoriai, nors … po gerai atliktų arijų “Triumfo arkos” studijoje to nepasakyčiau. Žinote, man yra tekę gastroliuoti ir Suomijoje. Ten po mūsų pasirodymo girdėjosi baisus kojų trypimas. Nesupratome, ką tai galėtų reikšti, bet buvome nuraminti, kad tai aukščiausio pagyrimo ženklas”, – prisimena L.Gubaidulina.

Klasika niekada nenusibosta

Vienoje “Triumfo arkos” laidoje Sigutė Stonytė pareiškė, kad tobulas Lilijos pasirodymas jai priminė atgyvenusius “Žydrojo žiburėlio” laikus. “Tiesą sakant, nesupratau to priekaišto. Žinau, kiek daug žmonių ir šiandien laukia naujametinio televizijos koncerto kaip didžiausios šventės, užsukančios į jų namus. Gal aš senamadiška, tačiau man klasika nenusibosta ir jokiu naftalinu nedvelkia. Atvirkščiai – mėgstu pastatymus, kurie neiškraipo kūrinio esmės ir yra suprantami visiems, o ne vien režisieriui ir atlikėjams. Tikrai nebūtina vaidinti šiukšlių dėžėse, kad opera taptų šiuolaikiška”, – kalba solistė.
Ar teatre yra tekę ginčytis su režisieriumi dėl atliekamo vaidmens koncepsijos? “Mano charakteris nekonfliktiškas. Tiesiog su režisieriais, turinčiais priešingą požiūrį, stengiausi kartu nedirbti”, – neslepia L.Gubaidulina. Jos nuomone, operos statytojas neturi teisės pamiršti, kad dirba su vokalistais. “Nors dėl išties reikšmingos idėjos turbūt sutikčiau dainuoti netgi stovėdama ant galvos”, – juokauja pašnekovė.
“Triumfo arkos” rengėjų pageidavimu operos solistei teko “paragauti” ir anksčiau neišmėginto operetės ir miuziklo repertuaro. “Buvo įdomu, tačiau tik tiek. Nemanau, kad tai galėtų tapti nuolatine mano duona. Šie sudėtingi žanrai reikalauja kitokių gebėjimų, o scenoje kiekvienas turi daryti tai, ką moka geriausiai”, – įsitikinusi L.Gubaidulina.
Kur dainuotų, jei galėtų rinktis bet kurį pasaulio teatrą? “Nebūčiau labai originali – dainuočiau Milano “La Scaloje” arba Niujorko “Metropolitaine”, – atvirauja pašnekovė. Kol kas nė vieno šių teatrų ji dar nėra aplankiusi. O štai su savo artimaisiais Kazanėje, nuo Vilniaus nutolusioje 1700 kilometrų, stengiasi susitikti bent porą kartų per metus.