„Veido“ pokalbis su stiklą prisijaukinti sugebėjusia jauna menininke Lina Nenartonyte-Auste, kurios kuriami rankų darbo šviestuvai, unikalūs stiklo ir vitražo darbai, skirti interjerams, ar paprasčiausios stiklo muilinės abejingų nepalieka.

Su 35-erių Lina susitinkame jaukiuose jos namuose Vilniaus senamiestyje, Vitebsko gatvėje. Tai erdvus butas su daugybe senų, savo istoriją turinčių daiktų ir įvairiausių smulkmenų, kuriame menininkės šeima (pirma tėvai, o dabar ji su šeima) gyvena jau daug metų. Įsitaisę svetainėje, dairomės L.Nenartonytės-Austės darbų. Akys užkliūva tik už įspūdingos vaisių lėkštės, sulipdytos iš daugybės spalvotų stiklo ovalų. Bet ant sienų – nė vieno menininkės kurto šviestuvo, kurie pamažu tampa jos „vizitine kortele“, o medinės svetainės durys stovi tuščiavidurės: stiklo dalis iš jų išimta ir palikta žiojėti didelė anga… Stiklo menininkė tik nusišypso sakydama, kad jos namai patvirtina seną taisyklę: batsiuvys – be batų.

Kaip stiklą padaryti šiltą ir jaukų

Kol kalbamės, svetainėje įrengtose sūpynėse smagiai supasi Linos ir jos vyro Nerijaus pirmagimė Ūla, kuriai dabar treji su puse, o gretimame kambaryje ramiai snūduriuoja vos prieš pusantro mėnesio, vasario 14-ąją, gimusi Ausčių antroji atžala – smulki lyg coliukė dukrelė Smiltė.
Šeima, didelis, bet visai nepiktas šuo – Bordo dogo kalaitė Dora, taip pat stiklas kartu su antraisiais namais tapusiomis nuosavomis dirbtuvėmis L.Nenartonytei-Austei yra patys brangiausi dalykai, kurie visi menininkės gyvenime turi savo vietą ir labai gerai tarpusavyje sugyvena.
Reikėtų pradėti nuo to, kad nuosavas dirbtuves su stiklo apdirbimo krosnimi turinčius menininkus Vilniuje būtų galima suskaičiuoti rankų pirštais. Lina prisipažįsta iki šiol negalinti patikėti, kad jos svajonė turėti dirbtuves išsipildė. Šito menininkė kryptingai siekė nuo pat studijų pradžios.
Sako visada žinojusi, kad bus menininkė, todėl menų studijas pasirinko nedvejodama: būdama abiturientė šiek tiek abejojo tik dėl vieno – ar rinktis keramikos, ar stiklo meno mokslus. Apsispręsti padėjo atvirų durų dienos tuometėje Kauno aukštesniojoje meno mokykloje (dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas): pirmoji pažintis su stiklu merginą visiškai pakerėjo, ji įstojo mokytis dailiojo stiklo meistro specialybės. Na, o vėliau buvo vitražo ir architektūrinio stiklo studijos Vilniaus dailės akademijoje bei Jungtinės Karalystės Sanderlando universitete.
Lina suskaičiuoja, kad iš viso mokėsi apie dešimt metų – panašiai tiek trunka ir medicinos studijos. Tad nors jos vyras ir pajuokauja, kad jei nebebus įmanoma pragyventi iš kūrybos, teks eiti dirbti į „Maximą“, o tarp menininkų nuotaikos pastaruoju metu labai slogios, pati L.Nenartonytė-Austė tokias mintis veja šalin. Kaip ji sako, būtų gaila studijuoti šitiek metų, o eiti dirbti visai su menu nesusijusio, tegu ir geriau mokamo, darbo.
Nedažnai pamatysi menininką, kuriam kalbant apie savo profesiją taip švytėtų akys. L.Nenartonytė-Austė tiesiog spinduliuoja optimizmu, gal todėl jai taip ir sekasi: savo dirbtuves vos prieš metus įsirengusi stiklo menininkė šiandien aktyviai kuria darbus, skirtus namų interjerams, ir to beveik nepristabdė net motinystė.
Savo dirbtuvėse L.Nenartonytė-Austė praleidžia daug laiko: nuo pusantro mėnesio mažylės lovelės ji skuba prie stiklo apdirbimo krosnies, kurioje, įkaitintoje iki 800 laipsnių temperatūros, jau „kepa“ naujas būsimas šviestuvas, nuo jos – vėl atgal, ir taip nuolat. Dirbtuves jų namų kieme esančiose garažo patalpose įrengė menininkės vyras N.Austys. Jis yra baigęs verslo administravimo studijas Vytauto Didžiojo universitete, bet iki šiol dirbo statybose – statė namus, tad viską padarė savo rankomis. Na, o šiandien, statybų sumažėjus, N.Austys irgi įsitraukė į kūrybą. „Jis taip užsikrėtė stiklu, kad ėmėme dirbti kartu, o mano studijų draugės, atėjusios į svečius, neatsistebi, kad Nerijus jau už jas, baigusias akademiją, daugiau žino“, – šypsosi pašnekovė.
Pasak L.Nenartonytės-Austės, prisijaukinti stiklą nebuvo lengva. Kurdama ji pirmiausia siekia, kad stiklo kūrinys – ar tai būtų stiklo pertvara, ar širma, ar durelės interjere, o gal šviestuvas ar netgi paprastutė stiklo muilinė – būtų šiltas, jaukus, savas. Menininkė tai pasiekia kurdama stiklo tekstūrą, tonus ir atspalvius, dekoruodama. Be to, dirbdamas su stiklu nė nepajunti, kaip susipjaustai pirštus. Į menkus įpjovimus menininkė jau net nebekreipia dėmesio, susitaikė ir su tuo, kad dailūs lakuoti nagai ir darbas su stiklu – du sunkiai suderinami dalykai.

Darnus duetas

Prireikė daug laiko ir bandymų, kol, anot pašnekovės, jai pavyko susigyventi su savo krosnimi: kol perprato, kaip joje lydosi stiklas, išmoko tinkamai parinkti temperatūrą (įskaitant aušinimo procesą stiklo darbai krosnyje praleidžia apie parą), pritaikyti ją individualiai kiekvienai stiklo rūšiai ir t.t. Juk stiklo menininkas ir jo krosnis privalo būti tarsi darnus duetas. Beje, šių dienų stiklo apdirbimo krosnys yra elektrinės, programuojamos per elektroninį valdymo pultą.
„Stiklas – sudėtinga medžiaga, aš ir dabar matau, kiek daug dar turiu išmokti, – prisipažįsta menininkė. – Kiekvieną sykį atidarydama krosnies dangtį galvoju: ar viskas gerai pavyko, ar „sukepė“ taip, kaip norėjau? O sąskaitos kokios ateina – man jau skambino iš elektros tinklų ir siūlė nuolaidų, pamatę, kiek daug elektros suvartojame.“
Pasak Linos, tokioje krosnyje drąsiai būtų galima ir bandeles kepti, nes gali nustatyti ne 800 laipsnių, o, tarkime, 180 laipsnių temperatūrą, tik vargu ar galima būtų tokias bandeles valgyti… Estų menininkės tą jau išbandė – kepė stiklo apdirbimo krosnyje pyragus su vitražais iš išsilydžiusių saldainių. L.Nenartonytei-Austei tokių meninių-kulinarinių eksperimentų daryti dar neteko.
Tačiau apskritai stiklo meistrės darbų spektras itin platus: vieną dieną ji kuria didelį sudėtingą meninį vitražą, skirtą dar tik statomam savo klientų namui, kitą dieną dekoruoja savo kūrybos architektūrinio stiklo baro dureles, kurios neseniai papuošė vieno buto svetainę, trečią prisėda prie stiklo šviestuvų (juos nuo pradžios iki pabaigos daro ir dekoruoja savo rankomis, įskaitant menkiausias detales, o vyras padeda pritaikyti ir sumontuoti elektrinę dalį) ar imasi stiklo papuošalų.
Stiklas interjere naudojamas vis dažniau, todėl menininkė sako čia įžvelgianti dideles perspektyvas. Tuo labiau kad dirbančių šioje srityje menininkų yra labai nedaug. Visų pirma todėl, kad tai reikalauja didelių investicijų. Be to, medžiagos brangios, nemažos ir stiklo apdirbimo sąnaudos, o tai gerokai kilsteli architektūrinio stiklo, vitražo bei kitų stiklo darbų galutinę kainą.
Gal todėl su L.Nenartonytės-Austės kūryba susipažinę žmonės dažnai nustemba, kad tokius darbus iš stiklo jau daro ir lietuviai menininkai. „Mums ji buvo tikras atradimas, jos darbai – nuostabūs. Tiesą sakant, visi, kas pamato jos darbus, būna „apakę“, – teigia kaunietis teisininkas Gustavas Selli, kurio šeimos namui Kaune L.Nenartonytė-Austė sukūrė 2 m aukščio ir 80 cm pločio vitražą (jis netrukus bus įmontuotas namo laiptinėje, sujungtoje su gyvenamąja erdve, lango vietoje) bei aštuonis klasikinius sieninius šviestuvus.
„Tenka girdėti, kad žmonės ilgai ieško prie savo namų interjero derančio stiklo, peržiūri daug pramoniniu būdu gaminto stiklo pavyzdžių, bet nieko tinkamo taip ir neranda. Daug kas netgi nežino, kad ir mūsų menininkai kuria meninį stiklą. Ką jau kalbėti apie vitražą, apie kurį lig šiol manoma, kad jo vieta bažnyčioje, nors jis puikiai dera ir namų interjere“, – priduria L.Nenartonytė-Austė.
Menininkė mėgsta kūrybos įvairovę, todėl daug eksperimentuoja, išbando vis naujas technikas. Dideli darbai – vitražai, architektūriniai stiklo sprendimai – jai patinka labiausiai, bet ir atsakomybė tuomet būna didžiausia. Na, o atokvėpiui ji kuria žaismingas mėlynąsias muilines arba moteriškus papuošalus, daugiausia auskarus. „Visada sakydavau, jog auskarų tai aš jau tikrai nedarysiu, bet dabar matau, kad jų kūrimas mane labai atpalaiduoja“, – pastebi stiklo menininkė, anksčiau vesdavusi kūrybines dirbtuves „Artotekos“ studijoje, kurioje mokė suaugusiuosius stiklo papuošalų gamybos paslapčių.
Beje, trimetė Ausčių dukra, pokalbio metu nesitraukusi nuo mamos, yra nuolatinė jos pagalbininkė dirbtuvėse. Mažoji Ūla jau daro ir savo pirmuosius „menus“ iš stiklo. Tas pats, regis, laukia ir jauniausios atžalos.
Turint tokią kūrybingą mamą kitko tikėtis būtų sunku: laukdamasi antrosios dukters L.Nenartonytė-Austė gimdyti išvažiavo beveik tiesiai iš savo dirbtuvių (apie pusę dešimtos vakaro dar triūsė prie krosnies, o dešimtą jau išskubėjo į gimdymo namus). Gimus dukrai padarė, kaip ji pati sako, priverstinę keturių dienų pertrauką – tiek laiko išbuvo ligoninėje, o vos grįžusi namo, kai tik mažoji užsnūsdavo, suskubėdavo prie savo krosnies. „Tokie jau mes, menininkai, esame – lengvai paprotėję“, – baigia pokalbį L.Nenartonytė-Austė.

Su L.Nenartonytės-Austės kūryba susipažinę žmonės dažnai nustemba, kad tokius darbus jau kuria ir lietuviai menininkai.