Parodų sostinėje tiek, kad tik spėkite suktis. O kulminacija bus pasiekta birželio pabaigoje, kai duris atvers naujas Vytauto Kasiulio dailės muziejus ir meno mugė „Art Vilnius“.

Birželis jau ant nosies. Prieš išvykstant atostogauti į Lietuvos pajūrį, kur žemaičiuojantiems mišrios kilmės vietos gyventojams tapsite lengvai apkerpamomis avimis, būtų ne pro šalį susipažinti su senąja Vakarų Lietuvos istorija – kas žino, gal savo žiniomis sugraudinsite kokią davatkiškiau nusiteikusią pensininkę brangininkę. Nors painioti katalikiško dosnumo su nuomos pajamomis jos paprastai nelinkusios, vis dėlto priminkite, kad Lietuvos valdovai Jogaila ir Vytautas, sutvarkę verslo reikalus su kryžiuočiais Žalgirio mūšio lauke, žemaičių krikštu pradėjo rūpintis būtent 1413-aisiais, arba lygiai prieš šešis amžius.
Šis veiklos baras anuo metu buvo smarkiai užleistas, nes Kryžiuočių ordinas, kuriam Žemaitija anksčiau priklausė, miškuose tūnančių pagonių evangelizacijos ir christianizacijos labui nieko nenuveikė – turėjo kitų neatidėliotinų rūpesčių. Taigi žemaičiai buvo belikę vienintele pagoniška sala Europoje.
1414 m. Konstancos Bažnyčios susirinkime Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras buvo įgalioti įsteigti Žemaičių vyskupiją ir paskirti jai vyskupą. Vyskupijos centru pasirinkti Medininkai (dabartiniai Varniai). O pirmuoju Žemaičių vyskupu 1417 m. spalio 24 d. Trakuose pašventintas Motiejus I, gerai mokėjęs lietuvių kalbą.
Žemaičių krikšto 600-osioms metinėms skirta paroda praėjusią savaitę atidaryta Vilniuje, Nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale. Joje eksponuojamas vienas ankstyviausių išlikusių Žemaičių vyskupijos pergamentų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštas, kuriuo jis žemaičių vyskupui ir kapitulai užrašo žemes, ežerus ir kaimus. Pirmą kartą visuomenei rodomi archeologiniai radiniai iš buvusios Žemaičių vyskupijos katedros Varniuose. Skirtingų laikotarpių krikštyklos atskleidžia žemaičių christianizacijos etapus. Taip pat pirmą kartą rodoma keturiasdešimties Žemaičių vyskupų portretų galerija – geriausiai Lietuvoje išlikęs portretų rinkinys. Smalsu apžiūrėti ir aukštųjų dvasininkų insignijas: vyskupų pastoralus, pektoralus, kanauninkų kryžius ir netgi tikrą „Palangos Juzės“ autoriaus Motiejaus Valančiaus žiedą. Žodžiu, net jeigu nepavyktų sugraudinti Palangos močiučių – vis tiek neblogai praleisite laiką.

Teateinie mylimasis į savo sodą

Nesunku numatyti, kad daugiau laiko menams turinčios sostinės močiutės jau kitą savaitę pradės plūsti į Vilniaus paveikslų galeriją, kurioje po dabar vykdomų nuolatinės ekspozicijos pertvarkymų bus imtas eksponuoti iš Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo atkeliaujantis Luko Kranacho vyresniojo paveikslas “Madona su kūdikiu po obelimi”.
Mariją šešiolikto amžiaus vokiečių dailininkas nutapė auksaplaukę, ovalaus veido, smulkiu smakru, mažomis lūpomis, migdolinėmis, šiek tiek primerktomis akimis – atitinkančią ano laikmečio europietišką moters grožio idealą. Melancholiškos nuotaikos, paskendusi savo mintyse, abiem rankom apglėbusi ji laiko kūdikį Jėzų, kuris stovi ant motinos kelių žvelgdamas į paveikslo žiūrovą.
Marija sėdi po obelimi, primenančia rojaus sodą ir pirmųjų žmonių nuodėmę. Tai viduramžius siekiančio Marijos tapatinimo su „Giesmių giesmės“ sužadėtine aidas: „Teateina mylimasis į savo sodą, tevalgo jo geriausių vaisių.“ Jėzus vienoje rankoje laiko obuolį, kitoje – duonos kriaukšlelę, simbolizuojančią Jėzaus žodžius iš Evangelijos pagal Joną: „Aš esu gyvenimo duona. Išties, kas ateina pas mane, nealks.“
O kairėje regima panorama su miškingais slėniais, ramiu vandens paviršiumi ir kalnų grandine užsibaigiančiais melsvais toliais yra būdingi Dunojaus mokyklos peizažų bruožai, pasikartojantys daugelyje L.Kranacho vyresniojo kūrinių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.