Šį rudenį sostinės Švento Jono gatvės galerijoje vėl karaliauja medaliai.

Savaitės pradžioje sostinės Švento Jono gatvės galerija atrodė įspūdingai: po akmeniniais salių skliautais telkšojo plačios balos, kurių sraunūs „šaltinėliai“ vinguriavo iš kuklaus sanitarinio mazgo patalpų. Apsidairęs niekaip nebūtum galėjęs atspėti, kad jau kitą dieną po tais pačiais viduramžių skliautais bus keliamos taurės už Baltijos medalių trienalės atidarymą.
Tačiau po šias pelkes su pagalbininkais braidantis ilgametis trienalės organizatorius Antanas Olbutas švytėjo pavydėtina ramybe. „Taip, sustūmėm vandenį į vieną pusę ir dabar vienoje iš salių turime baseiną“, – linksmai aiškino padėtį smalsuoliams telefonu.
O telefonas vis nerimsta, nes kelios dešimtys kolegų medalininkų iš visos Lietuvos domisi būsimos ekspozicijos detalėmis, rūpinasi, kur konkrečiai prisiglaus jų rankų darbo kūriniai. Nekantriausi vienas po kito išdygsta ir pačioje galerijoje, vildamiesi rezervuoti šviesesnį kampelį, tačiau vos metę žvilgsnį į „baseiną“ patys susivokia, kad paskubėjo. Spintos į džiūstančias sales dar tik tempiamos, šviesos po galerijos skliautais yra tiek, kiek yra, o viskam vadovaujantis A.Olbutas kiekvienam kolegai kantriai aiškina, kad atidarymo dienos popietę atvyks latvių menininkų delegacija ir atveš bienalėn šimtą savo tautiečių sukurtų medalių. Taigi šeimininkai privalėtų susiprasti ir užleisti geriausias vietas svečiams…
Lietuviams supratingumo ir geranoriškumo nestinga: kone kiekvienas užsukęs ir įvertinęs padėtį pats siūlosi padėti, tačiau tam reikėtų kryptingų pono Antano nurodymų. O telefonas netyla, virš galerijos esančių patalpų savininkų rasti nepavyksta, stiklinių vitrinų nešiotojai stoviniuoja sutrikę, ir dar žurnalistė lyg tyčia painiojasi su savo naiviais klausimais.

Prisiėmė organizatorių rūpesčius

Bet juk sakiau, kad ponui Antanui kantrybės tegalima pavydėti. Taigi po kelių komandų pagalbininkams jis, prisėdęs ant palangės, ramiai dėsto, kad ši Baltijos medalių trienalė – jau devintoji, o trienalės, kaip žinome, rengiamos kas trejus metus. Šios taisyklės medalininkai laikosi, tačiau ignoruoja kitą: paprastai tokių parodų organizavimo naštą paeiliui prisiima visos joje dalyvaujančios valstybės, vis dėlto Baltijos medalių trienalė rengiama tik Vilniuje. Tiesa, jau suformuota trienalės kolekcija vėliau tam tikrą laiką būna eksponuojama Latvijoje.
„Taip susiklostė. Kitų šalių kolegos labai patenkinti, kad jiems nereikia rašyti projektų, rūpintis patalpomis ir lėšomis. Jie pristato mums savo darbus – ir visas vargas. Pirmoji trienalė vyko 1986-aisiais. Dar jauni būdami ją surengėme“, – šypteli šįmet savo septyniasdešimtmetį švenčiantis A.Olbutas.
Tai, kad Latvijos atstovai trienalėje siekia parodyti daug darbų, pasak Antano, nėra staigmena: būtent šioje šalyje medalių kūrėjų gyvena daugiausiai. Jie turi solidžią žanro mokyklą, daugiau dėmesio medaliams ten skiria Dailės akademija. Lietuvoje medalių klestėjimo laikais šio žanro menininkų buvo, tačiau jie išsivažinėjo arba ilgainiui, iširus valstybinio meno kūrinių pirkimo sistemai, susitelkė kitokiai, lengviau realizuojamai kūrybai. „Pirmosiose trienalėse nemažai darbų įsigydavo būtent valstybė, teikdavusi galimybę autoriams susigrąžinti investuotas lėšas. Juk kad ir visai nedidelis būtų medaliukas – be šimto litų šiandien jo neišliesi“, – pasakoja Antanas.
Medalių kūrimu nuo seno aktyviausiai užsiimdavo profesionalūs skulptoriai, kurie į savo gretas nenoriai įsileisdavo „priklydėlius“. Nors universaliems menininkams cecho rėmų neprimesi: juk, pavyzdžiui, medalius trienalėse rodantis Petras Repšys pagal savo specialybę – grafikas, o ne skulptorius, bet ar šiais tarpdisciplininio meno laikais tai kam berūpi? Tarp nūdienos medalininkų jau esama ir tapytojų, juvelyrų, stiklių.
Tokia įvairovė išplėtė senąją medalio sampratą, atnaujino naudojamų medžiagų spektrą. Ypač tai akivaizdu latvių ekspozicijoje: čia medaliais virsta ir spalvoto stiklo plokštelės su kempinės „pamušalu“, ir metalo raižiniai, ir raižytos keraminės sienų plokštelės, ir net virvele suraišioti jūros nugludinti akmenėliai.

Medalininkai ir monetininkai

Kai Lietuvos bankas išleidžia naują proginę monetą – prie bankų visoje Lietuvoje iš ryto nuvinguriuoja trokštančių ją įsigyti kolekcininkų eilės. Nors medalių kūrėjai, norintys padauginti savo kūrinius tam tikru tiražu, be Monetų kalyklos paslaugų irgi retai apsieina, jų kūrinius, netgi kalykloje sunumeruotus (originalus numeris paprastai graviruojamas medalio briaunoje), kolekcionuojančių entuziastų yra mažiau. Privačiais proginių medalių užsakymais menininkai taip pat negali pasigirti.
Vis dėlto yra menininkų, sėkmingai kuriančių ir medalius, ir monetas. A.Olbutas aiškina, kad šios dvi sritys tik iš pirmo žvilgsnio rodosi artimos: visų pirma monetų gamyboje priimtinas reljefo aukštis yra itin žemas, ne kiekvienas menininkas sugeba su tuo susitvarkyti. O dėl šiuolaikinės medalių plastikos griežtų reikalavimų nėra: gali kiek nori reljefą „iškelti“, kartais darbui būna naudojamos netgi dvi statmenos plokštumos. Tarptautinė medalių federacija FIDEM savo parodose taiko tik vieną reikalavimą: kad ilgiausia medalio kraštinė (arba jos liestinė) neviršytų 15 cm.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.