Renata BALTRUŠAITYTĖ

Sostinėje – vaiski Dzūkijoje įsikūrusio dailininko Jono Daniliausko (nuotr.)„Dangaus ir vandens mėlynė“. Įprastai ramioje Pylimo galerijoje, kur neretai galėdavai patirti vienatvės paveikslų apsuptyje prabangą, nuo metų pradžios net per didžiausius šalčius nuolat varstomos durys. Po nedidukę salę neskubėdami suka ratus studentai, stypčioja elegantiškos damos, nuo atkaltėmis suremtų kėdučių akis po drobes gano garbingi senjorai, ir atrodo, kad visi jaučiasi laimingi šioje sodrių spalvų šventėje, kurią vilniečiams dovanojo Vilnių į Dzūkijos miškus senokai iškeitęs tapytojas Jonas Daniliauskas.

Bet ne nuo lankytojų gausos ir ne nuo jų pilamų pagyrų labiausiai spindi dailininko akys. Jos nušvinta sulaukus pažįstamo žvejo skambučio. Jonas, kaip sodybos šeimininkas, ne tik svetingai suteikia leidimą žvejonei savo tvenkiniuose, bet ir nurodo, prie kurios eketės ir kuriuo paros metu geriausiai kimba. O pats neslepia ketinimų su senų draugų kompanija po dienos kitos lėkti prie Molėtų ežerų, nors iš patirties žino, kad geresnis laimikis nei namie retai kur pasitaiko.

„Iš mano tvenkinio galima ištraukti ir ešerį, ir kuoją, ten plaukioja lynų, lydekų. Kalėdų stalui pasigavau storą pustrečio kilogramo karpį, o vakar – dar neužmigusį karosą žuvienei“, – kaip ir visi žvejai, mielai vardija laimikius pašnekovas.

Dangaus apsiaustas

Nepaisant to, visuose parodos paveiksluose nerasite nė menkiausio žuvies atvaizdo. Autorius tvirtina girdėjęs, kad iš visų natiurmortų prasčiausi būna perkami natiurmortai su žuvimis.

Čia nerasite netgi undinės, nors voniose mirkstančių mauduolių netrūksta. Mat eksponuojami naujausi, per pastaruosius porą metų nutapyti darbai, o per šį laikotarpį dailininkui teko pasišvaistyti teptukais Druskininkų „Eglės“ ir Birštono „Versmės“ sanatorijose surengtuose pleneruose. Be to, ir pats menininkas kas antrą ar trečią savaitgalį užkuria savo pirtelę Dargužių kaime ant Merkio kranto. Nuo liepto į ledinę upę su draugais ramuviečiais niurktelėjo ir pasitikdami Naujuosius.

Taigi dėl vandens aišku, o iš kur paveiksluose toks giliai mėlynas dangus? „Augau Suvalkijos lygumose, kur horizontas buvo tiesus ir žemas: žemės matyti mažai, o dangaus – daug. Begalinio dangaus įspūdis, patirtas dar vaikystėje paišant sode po kriauše, manyje iki šiol gyvas. Ir todėl horizonto linija mano paveiksluose reikšmingai pabrėžta, ryški, neišplaukusi“, – atkreipia dėmesį autorius.

Kas matė dabar kino salėse rodomą filmą „Užslėptas grožis“, žino, kad šioje juostoje Mirtis, vaidinama Helen Mirren herojės, vilki žavų skaisčiai mėlyną apsiaustą. Aktorei idėją pamėtėjo nedidukas paukštelis – mėlynasis strazdas, vadinamas mirties simboliu. Taigi dangus gali būti mėlynas ir šia, perkeltine prasme, nors lietuviai nuo seno įpratę mirtį rengti juodai.

„Tikiu, kad kokiai nors tautelei mirtis gali būti mėlyna. Bet man ši turtinga, daugybę at-spalvių turinti spalva labiau simbolizuoja erdvę, viltį ir svajonę. Galbūt liūdną ar melancholišką svajonę, bet tikrai ne tragediją“, – nepasiduoda kinematografinei provokacijai menininkas.

Gimtinė virto dirbamais laukais

Gimęs Šakių rajone, Lekėčiuose, po poros metų mažasis Daniliauskas su tėvais išsikėlė gyventi į mamos tėviškę netoli Griškabūdžio. Vėliau tėvai tame pat krašte nusipirko Dovydaitynę – į Sibirą išvežtos Dovydaičių šeimos ūkį: jį vietiniams pardavė sugrįžę tremtinių vaikai. Dailininko mama šiame ūkyje ir nugyveno visą savo amželį, o štai tėvą Suvalkijoje siautėjusi melioracija privertė miestelyje statytis standartinį kolūkietišką namuką. 

Paskutinę Dovydaitynės vasarą pirmakursis Jonas, vyriausias iš trijų šeimos vaikų, pietus virdavo ne tik namiškiams, bet ir netoliese laukus lyginusiems melioratoriams. „Tie pietūs būdavo ūkiškai paprasti: mokėjau virti kelias sriubas, mėsos gabalą iš puodo išlupdavau. Ir vis tiek man spalį grįžus į studijas vyrai dar tris dienas sodyboje gėrė apgailestaudami, kad neteko tokio puikaus virėjo“, – pamena tapytojas.

Dabar senosios Dovydaitynės nelikę nė ženklo. „Buvau porąsyk nuvažiavęs, pasivaikščiojau palei savo vaikystės upelį Novą. Aplink – lygūs arimai, nei mūsų, nei kaimyninių vienkiemių nė pėdsako nebėra“, – neapgaudinėja savęs J.Daniliauskas.

Mokytojo darbo kampas

Po tarnybos sovietinėje armijoje dailininkas dešimtį metų mokytojavo M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tuo metu mokyklos dailės skyriuje buvo susitelkęs stiprus menininkų kolektyvas: keramikas Egidijus Talmantas, grafikas Arvydas Každailis, tapytojai Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Romualdas Kunca, Aloyzas Stasiulevičius. Šalia tokių meistrų ir jaunimas tapdavo labai motyvuotas.

„Kai dirbau mokykloje, dar neturėjau savo dirbtuvės, todėl kolegos dailės skyriuje leido atsitverti koridoriaus kampą ir jame tapyti. Aišku, mokiniams irgi būdavo smalsu į tą kampą kyštelėti nosį. Tad galiausiai leidau ir jiems šalia pasistatyti molbertus“, – pasakoja J.Daniliauskas.

Vėliau ketverius metus tapytojas dėstė Vilniaus dailės akademijoje, po to dar septynerius buvo „laisvas menininkas“, kol pasidavė įkalbinėjimams ir vėl apsiėmė dėstyti Vilniaus kolegijos Dizaino ir technologijų fakultete. Bet būsimosios drabužių dizainerės ir konstruktorės į jo paskaitas dažnai žiūrėdavo pro pirštus, o dėstymo valandų galiausiai sumažėjo tiek, kad nebeapsimokėjo dėl jų iš sodybos važinėti į sostinę. Taigi jau treti metai J.Daniliauskas – vėl laisvas menininkas, bet į savo senąją studiją sostinės Užupyje užsuka nebe taip dažnai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m