kamane.lt/A.Untydi nuotr.

Auris Radzevičius yra ryški, kontroversiška, daugialypė asmenybė; jo kūrybą sunku apibūdinti aiškiomis, vienareikšmėmis sąvokomis. Fenomenaliai tarp griaunančios destrukcijos ir egzistencinio, filosofinio turinio balansuojančiai išraiškai, menotyrininkas Kęstutis Šapoka primatuoja ekspresionistinės manieros rūbą, kurį lydi tokie epitetai kaip „nesušukuotas pankiškumas“ ir „vizionieriškumas“. Iš tiesų, A.Radzevičius Lietuvos meno kontekste yra išskirtinė figūra, turinti savitą kūrybinę poziciją ir įdomų požiūrį į gyvenimą.

Dovilė Stirbytė, kamane.lt

Scenografijos, tapybos, instaliacijos, objekto ir video meno, poezijos ir muzikos išraiškos formas naudojantis menininkas kūrybiniame procese jas natūraliai jungia, miksuoja. 2015 m. rugpjūčio mėnesį vykusi didelės apimties personalinė paroda „Nežinomas autorius: tapybos objektai procese“, apėmusi 25-erius A.Radzevičiaus kūrybos metus, yra minėtų meno sričių sintezės pavyzdys.

Veržlią, nesukaustytą ir gryną menininko kūrybą bei jos patyrimą norisi prilyginti būsenai, apimančiai užsėdus ant motociklo, kai „lekiant rėmai išnyksta. Atsiranda absoliutus ryšys su viskuo. Esi tame paveiksle, o ne vien tik į jį žiūri ir tas buvimo pojūtis pribloškia.“[1] Apie erdves ir kaukoles, laisvę ir tikrovę su A.Radzevičiumi susitikome pakalbėti kūrybinėje studijoje, įrengtoje jo namų palėpėje.

- Ar tiesa, kad vienas pagrindinių Jums kūryboje rūpimų dalykų yra erdvė?

- Neišvengiamai. Juk tiek metų esu dirbęs teatre. Drąsiai galiu teigti, kad Kauno paveikslų galerija tam tikra prasme yra pati geriausia erdvė eksponuotis. Čia buvo pirmoji M.Žilinsko galerija, į kurią jis norėjo atvežti kolekciją, o apatinę dalį skirti moderniam menui. Nežinau, kas yra jos architektas, bet, matyt, jis pasižiūrėjo Vakarų Europoje esančius pavyzdžius ir padarė labai gerai.

Parodų salė yra tokia pat erdvė, kaip teatro dėžutė, tik proporcijos skiriasi. Joje, kaip ir teatre, yra taškai, kurie paveikesni, o kiti – visai ne, tarsi mirties taškai.

Erdvė labai svarbu. Kartais ji nurodo ir kokius kūrinius eksponuoti, kaip juos transformuoti. Parodų salė yra tokia pat erdvė, kaip teatro dėžutė, tik proporcijos skiriasi. Joje, kaip ir teatre, yra taškai, kurie paveikesni, o kiti – visai ne, tarsi mirties taškai. Eksponuojant darbus sieki tuos taškus atpažinti, kad kūriniai veiktų.

- O kaip suvokiate kūrybinę erdvę? Ką Jums reiškia kūrybinė studija?

- Kūrybinė erdvė yra bet kokia apibrėžta erdvė begalybėje.

Iš esmės, viskas atsiranda galvoje. Joje, tarsi kompiuteryje, apsigyvena kažkoks neišspręstas klausimas ir tas kompiuteris vis burgzdamas anksčiau ar vėliau išmeta atsakymus arba ne.

- Tai kūryba kyla iš klausimų?

- Turbūt. Užduodi sau įdomų klausimą ir ieškai atsakymų. Aišku, ir visuomenėje yra įdomių klausimų, bet dažniausiai visuomenė pati juos ir išsisprendžia.

- Visai neseniai Kauno kino teatre „Romuva“ veikusi instaliacija „(Ne)Kitas pasaulis“ buvo apie skirtingą neįgaliųjų ir sveikųjų pasaulio suvokimą. Megzdamas dialogą su meno kūriniu, žiūrovas buvo tarsi pastatomas į nereginčiojo, negirdinčiojo poziciją. Kodėl Jums rūpi kelti šiuos klausimus?

- Imtis šio darbo man buvo įdomi užduotis, nes prieš ketvirtį amžiaus maždaug pusantrų metų teko dirbti Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinato kultūros namuose (dabar – Kauno aklųjų ir silpnaregių centras). Dariau akliesiems parodas, per vietinį radiją skaičiau paskaitas įvairiomis kultūros temomis, teko kolegą pavaduoti ir vesti pamokas keramikos būrelyje. Organizavome jiems koncertus, spektaklius ir pan.

Kai kuriems užsimerkus iškart pasaulis pasiverčia.

Šios instaliacijos svarbiausioje dalyje – didelio formato kryžiaus formos objekto gipsiniame paviršiuje atspausti įvairiausi smulkūs objektai: kriauklės, gėlės, lemputės, šachmatų figūros, vabzdžiai. Iš esmės, reginčiajam užsimerkus ir liečiant pirštais šį reljefą, tai bus tiesiog grublėtas paviršius. Tai tarsi vaizdinė priemonė reginčiajam pabandyti atsidurti toje būsenoje ir ją pajausti. Pavyzdžiui, pabandyk pastovėti ant vienos kojos užsimerkus. Esu matęs, kaip žmonės nė dviejų sekundžių neišsilaiko nesusvirduliavę, nepastatę ant žemės kitos kojos. Kai kuriems užsimerkus iškart pasaulis pasiverčia.

- Apibūdinkite Jus supančią tikrovę. Kokia ji?

- Ji labai reali ir įvairi. Iš tiesų, galima daryti ką tik nori. Aišku, turi prisitaikyti prie tam tikrų sąlygų, bet tu pats visada gali veikti tikrovę, daryti įtaką, ją kurti.

- Praeitų metų vasarą, kaip tik kai Kauno paveikslų galerijoje veikė Jūsų personalinė paroda „Nežinomas autorius: tapybos objektai procese“, atsitiktinai susitikome kavinėje „Kultūra“. Besišnekučiuojant apie veikiančią parodą staiga pakėlėte galvą į galerijos fasade esančią nišą ir entuziastingai pasakėte: „Va! Čia bus dar vienas mano kūrinys!“. Bet nepamenu, kad parodos metu ten būtų apsigyvenęs koks grynuolis.

- Ne. Ten kūrinio neįkėliau. Kitą kartą (šypsosi).

- Nepaisant to, minėta Jūsų emocija man pasirodė kaip koks smūginis kūrybinis aktas, labai taikliai atliepiantis parodos idėją – tapybos objektai procese. Procesas apskritai yra svarbi Jūsų kūrybos dalis ir bruožas. Ką Jums pačiam reiškia tas procesualumas, dinamika, interakcija?

- Rengiant šią parodą man pačiam labai daug dalykų reikėjo suprasti ir atsakyti į tam tikrus klausimus. Tai buvo gera galimybė susimąstyti, ką apskritai darau. Kai kurie prieš dvidešimt metų sukurti dalykai niekuo nesiskyrė nuo sukurtų prieš mėnesį.

Man buvo labai įdomu pakalbinti žmones, stebėti jų reakcijas ir tikrai ne dėl to, kad ateityje stengčiausi daryti kažką jiems labiau patinkančio.

Dar gerokai prieš parodą žinojau, kad visam mėnesiui gausiu didžiulę erdvę. Žinoma, galima pakabinti kūrinius ir išvažiavus prie jūros džiaugtis, kad ten jie kabo. Bet galima ten būti ir dar kartu kažką nuveikti, padaryti kokį performansą. Man buvo labai įdomu pakalbinti žmones, stebėti jų reakcijas ir tikrai ne dėl to, kad ateityje stengčiausi daryti kažką jiems labiau patinkančio (juokiasi). Tiesiog buvo įdomu iš naujo susipažinti su sociumu, nes ilgą laiką beveik su niekuo nebendravau.

- Tai ši paroda tapo tarsi susitikimų vieta? Ir ne tik su kitais, bet ir pačiam su savimi?

- Taip. Aš susipažinau su žmonija (juokiasi).

- Kūrybinį kelią pradėjote okupuotoje Lietuvoje, patyrėte sovietinės sistemos saugumo susidomėjimą, ideologiją, vėliau – lūžį, kai viena santvarka keitė kitą. Ką galite pasakyti apie anuos ir šiuos laikus? Kaip apibrėžtumėte laisvę?

- Ši karta labai pasikeitusi. Jie gali labai greit susirasti informaciją, bet jos nesuvokia. Teko dirbti dailės mokykloje su 16–18 metų jaunimu. Palyginus su „mūsų laikais“, tiesiog pats suvokimas pasikeitęs. Jie yra žymiai infantilesni.

Pasikeitė informacijos srautas. Dabar viskas ranka pasiekiama. O tais laikais, prisimenu, vieną kartą važiavom į Vilnių vien dėl to, kad pavartytume Hieronymo Boscho albumą.

Laisvė yra tai, kas tavęs nekausto. Žmonės dažnai sau daug ko neleidžia, nedrįsta sau leisti. O kas kitas, jeigu ne tu tai padarysi?

- Jūsų kūryboje vis pasikartoja kaukolės leitmotyvas. Kodėl šis įvaizdis Jums svarbus ir ką juo norite pasakyti?

- To paties manęs paklausė viena parodos lankytoja, prisistačiusi kaip medikė. Tai aš jos irgi paklausiau: „O ką jūs matote veidrodyje? Juk tą pačią kaukolę, tik aptrauktą kažkokia plėvele, kuri kas akimirką keičiasi: sensta, traukiasi, raukšlėjasi.“ Ji gana impulsyviai atrėžė: „Ne, tai – mano veidas, mano veidas!“. Taip. Tą akimirką tai – jūsų veidas… Mane šiek tiek nustebino tos medikės požiūris ir pati reakcija.

Kartą, Keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dabar – Kauno A. Martinaičio dailės mokykla), a. a. Alfonsas Vilpišauskas, stebėdamas kaip tapau, pasakė: „Prie tos kaukolės dar trūksta žvakės, knygos ir briedžio ragų.“ Man labai patiko šis jo komentaras (šypsosi).

- Paminėjote A. Vilpišauską. Jis buvo vienas iš Jūsų mokytojų? Kokie dar mokytojai įsiminė?

- Vilpišauskas buvo mano pirmas tikras mokytojas. Pagal jį įsivaizdavau, kas turi būti dailininkas. Jis turėjo tą atvirą požiūrį į viską. Matyt, ne šiaip sau kelis metus padirbęs „Stepžukyje“ visą plejadą išugdė, kaip sakant, visą „Angį“ pagimdė. Pamenu, kaip dailės mokykloje turėjome vasaros praktiką Merkinės mokykloje su mokytojais A. Vilpišausku ir Laima Drazdauskaite. Kažkuriuo momentu, tapant ant Merkinės piliakalnio, atmintyje užsifiksavo toks vaizdas: lipa Vilpišauskas į piliakalnį, apsirengęs baltu kostiumu, su šiaudine skrybėle, pasiramsčiuodamas lazdele. Tarsi iš kokio XIX amžiaus.

Kitas atmintyje įstrigęs vaizdas: Zalcburgas, vasaros akademija, pilies kiemas su šiokiu tokiu nuolydžiu. Mes su kolegom stovim viršuje, laukiam Hermanno Nitscho ir jis ateina: apsitaisęs juodu šilkiniu kostiumu, šiaudine skrybėle, su lazdele ir vėjo plaikstoma ilga juoda barzda. Man po maždaug dvidešimt metų susisiejo šie du vaizdai: vienas – baltas, kitas – juodas. Ir abu labai svarbūs. Savaitė pas H.Nitschą man buvo didelė dovana.

- Esate minėjęs, kad dar iki 10 klasės spėjote išneršti beveik visą mokyklos biblioteką. Kokie literatūros kūriniai Jums darė įspūdį tada ir kokie dabar?

- Jaunystėje įsimintiniausi galbūt buvo J. D. Selindžeris, R. Bredberis, S. T. Kondrotas. O vėliau – F. Dostojevskis, K. Vonegutas, Dž. Sviftas, M. Servantesas, W. Šekspyras, E. Po, Ž. Vernas ir daug daug kitų…

- Ko palinkėtumėte žiūrovams?

- Kad eidami į parodą, spektaklį ar koncertą paliktų savo įsivaizduojamą pasaulį namuose ir tiesiog atsivertų tam, ką girdi ar mato. Dažniausiai žmonės įkalinti savuose stereotipuose, su savo akiniais, savo metru ir supratimu apie kilogramo svorį, nemato daugybės dalykų, kuriuos jiems duoda, padeda prieš akis, sako atviru tekstu. Linkėčiau pastumti į šoną savo egoistišką pasaulio matymą ir atsiverti begalybei.

_______________

[1] Pirsig, R. Dzenas ir motociklo priežiūros menas. Vertybių tyrinėjimas. Trigrama: Kaunas, 2006, p. 8–9.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 2 d.