„Kuo gyvenime būdavo sunkiau – tuo daugiau padarydavau“, – konstatuoja skulptorė Tamara Janova.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vedžiodama po personalinę parodą sostinės Šv. Jono gatvės galerijoje autorė, rodos, ir pati stebisi savo kūriniais. Štai bronzinis „Einantis žmogus“, sukurtas dar 1998-aisiais: klibinkščiuodamas protezu, apsiaustu apsigobęs vyras ryžtingai juda į priekį. Kur liko jo koja – kuriame kare, kurioje šalyje?

„Rytų moterys“ iš kieto raudonmedžio mena karo Vietname laikus. Viena šios serijos skulptūra yra Maskvos Tretjakovo galerijos kolekcijoje. Skulptorė tvirtina, kad šiandien tokių niekaip nebeįstengtų išdrožti – rankų riešai sunkaus darbo nebeatlaikytų.

Klūpantis „Elgeta“ autorei atrodo taurus ir gražus, nors ir kuprotas. Todėl jo molinė figūra po autorės manipuliacijų blizga lyg iš brangaus akmens išskaptuota.

Bronzinę „Mergaitę su oro balionu“ T.Janova vadina savo autoportretu, nes tulpę primenantis balionėlis simbolizuoja jos pačios iliuzijas. O „Sizifas“ – skulptoriaus profesijos simbolis, nes, anot meistrės, jie dirba fiziškai sunkų, bet niekam nereikalingą darbą: „Pažiūrėkit – pilna salė darbų, kurių po parodos nebus kur dėti. Vėl ant lentynų sumesiu, stovėsiu ir žiūrėsiu į juos, niekam nereikalingus. Jei paskutiniais sovietmečio metais iš Dailininkų sąjungos nebūčiau gavusi dirbtuvės Užupyje – nė parsivežti neturėčiau kur.“

Stabtelėjusi prie moteriško biusto, pavadinto „Margo“, Tamara pasakoja, kad modeliu simpoziume sutiko pabūti kolegė iš Kišiniovo – kresna, stipri moteris, kurianti mažytes liaunas skulptūrėles. Ji – tikra smulkios ir gležnos Tamaros, kuriančios galingas skulptūras, priešingybė.

„Man ilgai norėjosi visiems įrodyti, kad skulptūron patekau neatsitiktinai, kad esu pakankamai stipri, gal net vyriška. Todėl kuo gyvenime būdavo sunkiau (du maži vaikai, dvejos skyrybos, nėra buto, nėra dirbtuvės) – tuo daugiau padarydavau. O dabar gyvenu palyginti komfortiškai (stogas yra, vaikai seniai išmokslinti, niekur nepabėgę) – ir susmulkėjo mano darbeliai, tapau mažosios plastikos atstove“, – pati iš savęs šaiposi T.Janova. 

Ir mosteli į galingo it siena stoto šamoto „Vartininką“, kurį 1977-aisiais nulipdė dar jauna moterėlė. O po to – į romantiškai pakylėtą, tarsi kito kūrėjo rankos suformuotą liauną moters figūrą, pavadintą „Šlove laisvei“. Ją lipdė jau pripažinta meistrė, nebeprivalanti niekam nieko įrodinėti. Bėda, kad užsakymų dėl to nepadaugėjo.

Moteris tarp vyrų

Kiti autoriai stengiasi pabrėžti savo kūrinių privalumus, o Tamara tai šen, tai ten apsisukusi vis beda pirštu, kur jos iki galo nenušlifuota, nenudailinta, kur arklio galva per skubėjimą kompozicijoje liko per didelė… O štai varinę „Energingą moterį“, kuri jai pačiai atrodžiusi grėsmingai baisi, tik skulptorės dirbtuvėje apsilankiusi menotyrininkė nuo spintos privertė nukelti.

Pati skulptorė atvirai prisipažįsta, kad pagrindinė jos kūrybos varomoji jėga ilgai buvo graužatis dėl kitame mieste samdytoms močiutėms paliktos auginti dukrelės, kai pati ryžosi studijoms sostinėje. Tvirčiau įsikūrusi parsivežė dukrą į Vilnių, bet kaltės jausmas persekiojo dar ilgai.

Pati Tamara gimė nedėkingu laiku itin nedėkingoje vietoje – 1941-ųjų rudenį Stalingrade, kuriame nė metams neprabėgus ėmė griaudėti Antrojo pasaulinio karo eigą pakeitusios kanonados. Savo tėvo lakūno mergaitė nebepamatė – jis žuvo fronte dar jai negimus. Mama su dviem vaikais pasitraukė į Maskvą, gavo darbą. Bet kartą pavėlavo į naktinę pamainą, o tuo metu už tokį „nusikaltimą“ grėsė karinis tribunolas. Todėl vaikus palikusi savaitiniame darželyje mama, su drauge apsikeitusi dokumentais, traukiniu pabėgo pas lietuvį, su kuriuo siejo trumpa pažintis Maskvoje.

Toji pažintis, kaip pasirodė, tapo lemtinga: netrukus į Kauną, į naują šeimą persikėlė ir Tamara su seserimi. Ten, siausdamos pokario kiemuose miesto centre, jos užaugo. O kadangi Tamara labai troško būti savarankiška, po septynių klasių įstojo į technikumą ir, įgijusi baldų technologo specialybę, aštuoniolikmetė išvažiavo dirbti į Klaipėdos baldų kombinatą.

Vis dėlto Tamaros išrinktuoju tapo ne stalius, o jūreivis. Skubėdavo pasimatyti su mylimuoju į kiekvieną pasiekiamą uostą, kuriame bent kelioms dienoms prisišvartuodavo jo laivas. Netrukus jauna šeima gavo savo pirmąjį kambarėlį. Tamara dirbdama pradėjo neakivaizdines studijas Leningrado miškų technikos akademijoje, bet kartą bibliotekoje palinkusi virš vadovėlių suprato, kad trokšta visai ko kita. Tada grąžino aukštosios matematikos vadovėlius ir ėmė vartyti meno albumus.

Su menininkais klaipėdietė jau buvo spėjusi susipažinti Palangoje, kur vasaromis įvairių respublikų dailininkai draugiškai stovyklaudavo ir dirbdavo dabartiniame Gintaro muziejuje. Ton pusėn ją traukė lyg magnetu – neretai iš uostamiesčio į kurortą atlėkdavo dviračiu, kad galėtų jiems papozuoti. „Tik negalvokite nieko nedora – pozuodavau tik apsirengusi“, – priduria T.Janova.

Pozavo ji ir skulptoriui Konstantinui Bog-danui, kuris po keleto metų tapo jos kurso vadovu Vilniaus dailės institute. Pirmą kartą stodama institutan konkurso neįveikė, tačiau antruoju bandymu pavyko.

„K.Bogdanas, sutikęs mane bliaunančią koridoriuje po prastai išlaikyto egzamino, nutarė, kad jo kursui reikia bent vienos merginos, kuri būtų jaunų vyrukų tvarkdarė. Taip ir atsidūriau tarp skulptorių, nors nebuvau nei ypatingai gabi, nei kokių aukštų viršininkų giminaitė“, – pati savo lemtimi stebisi pašnekovė.

Nuo skulptoriaus profesijos smulkios merginos niekas neatkalbinėjo. Tik bendrakursiai jai įstojus paaiškino, kad darbas yra darbas, ir jokių džentelmeniškų nuolaidžiavimų profesijoje būti negali. Taigi ir sunkias medžiagas tampyti, ir kaltais manipuliuoti teks pačiai.

„Taip jie mane išauklėjo. Aš iš tiesų stengiausi būti savarankiška ir kiek pajėgdama tempiau, vilkau, gremžiau akmenis kartu su vyrais. Kai nebepajėgdavau – statydavau butelį samdytiems pagalbininkams“, – prisimena T.Janova.

Būdavo ir taip, kad kūrybos simpoziumuose vyrai gerdavo, o Tamara kaldavo. Per tą kalimą net įsivarė migreną, kiekvieną grubaus šamoto paviršiaus lopinėlį pro juvelyrinius akinius šlifuodama.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m