Mūsų visuomenėje vis dar nustembama išgirdus mokslininką, aiškinantį Dievo Kūrėjo darbus. Būtent toks mokslininkas yra kardiochirurgas Arimantas Dumčius.

Žymus Lietuvos kardiochirurgas profesorius Arimantas Dumčius sulaukė daug sveikinimų ir turbūt ne mažiau skeptiškų vertinimų, kai ėmėsi rengti konferenciją Seime, kurioje Lietuvos mokslininkai, tyrėjai, Seimo nariai skaitė pranešimus ir diskutavo visatos atsiradimo, gyvybės kilmės, naujausių mokslo laimėjimų ir tikėjimo dermės klausimais.
Konferencijoje skaitytų pranešimų pagrindu šiais metais išleista knyga „Mokslo pažanga ir dvasingumas“. Tai apčiuopiamas apibendrinimas, ką ir kaip Lietuvos mokslininkai mąsto apie Kūrėjo ir mokslo santykį, ar įmanoma jį įrodyti remiantis mokslo teorijomis.
„Mokslininkai gyvosios ir negyvosios gamtos reiškiniuose randa ne chaosą, bet lyg Kūrėjo ranka ir protu genialiai įkūnytą visuotinės kūrinijos tvarką“, – sako profesorius. Kas toji tvarka? Kokiu būdu ji liudija Kūrėją?
„Reikėtų atsakyti į klausimą, nuo ko viskas prasidėjo. Kas sukūrė visatą, gyvybę ir žmogų, kaip mąstančią protingą asmenybę, kuri skiriasi nuo kitų gyvosios gamtos kūrinių, – aiškina A.Dumčius, pridurdamas, jog materializmo idėją skelbiantiems mokslininkams iki šiol taip ir nepavyko įrodyti savo teiginio, kad viskas įvyko savaime. – Medžiaga ir energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, tai skelbia tvarumo dėsnis. Tad ir gyvybė iš niekur negali atsirasti, ji gali atsirasti tik iš kitos gyvybės.“
Mokslininkai kosmologai, fizikai, chemikai, biologai surado daug duomenų, apibendrinančių tokį mąstymą, kai mokslas negali paaiškinti esminių dalykų ir užleidžia jų vietą Kūrėjui. Didžiojo sprogimo teorija, po kurios visata perėjo į formavimosi fazę ir čia veikė keturios sąveikos jėgos, pasak A.Dumčiaus, – tai tarsi iš anksto numatytas projektas, kad viskas vyktų idealia tvarka, sudarant sąlygas atsirasti gyvybei.
„Visatos judėjimas vyksta taip, kad Žemė ir gyvybė joje būtų nesunaikinta. Jeigu nuotolis nuo Žemės iki Saulės būtų bent 5 proc. mažesnis, Žemė sudegtų, o jeigu bent procentu didesnis – užšaltų amžinu ledu. Jeigu Žemės būtų 20 proc. arčiau Mėnulio, kasdien kiltų klaikūs potvyniai. Kas visa tai valdo? Tai antropinis principas, kuris buvo iš anksto numatytas gyvybei užsimegzti ir sudaryti palankioms sąlygoms“, – teigia profesorius.
Vilniaus universiteto profesorius emeritas Jonas Grigas, kurio straipsnis „Mokslo pažanga ir tikėjimas“ išspausdintas minėtoje knygoje, cituoja Masačusetso technologijos instituto rektorių, Nobelio premijos laureatą fiziką Charlesą Hardą Townesą, po Antrojo pasaulinio karo sukūrusį pirmąjį kvantinį mikrobangų generatorių mazerį, vėliau lazerį, ir sakiusį, kad šių istorinių atradimų įkvėpimo šaltinis jam buvo Dievas, kuris neleido kilti abejonėms.
Vis dėlto, pasak A.Dumčiaus, ne visi mokslo tyrėjai, pasiekę tokio supratimo ribą, linkę apie ją daug kalbėti, vengdami neigiamų kolegų ir net teologų atsiliepimų. „Materialistinė ir idealistinė pasaulėžiūra kovoja tūkstančius metų, ir ši priešprieša išlieka. Tačiau mokslo ir tikėjimo tiesos suderinamos, jos vienos kitas papildo. Tai ypač aktualu, kai kalbama apie minėtus visatos atsiradimo, gyvybės kilmės ir žmogaus prigimties bei paskirties klausimus“, – mano kardiochirurgas.

Užsienio mokslininkai kalba atviriau

Priešingai nei pokomunistinėse valstybėse, Vakarų šalyse iškilūs mokslo vyrai ir moterys neslepia savo dvasinių įsitikinimų, vyksta konstruktyvus, ramus dialogas tarp Bažnyčios ir mokslo atstovų. JAV žymiausiuose universitetuose renkami profesoriai, atsakingi už tikėjimo ir mokslo ryšio palaikymą bei propagavimą. JAV apie 3 tūkst. mokslininkų yra susibūrę į sąjungą, skatinančią mokslo ir tikėjimo dermę. Pasak A.Dumčiaus, net 40 proc. Džordžijos universiteto fizikų, biologų yra tikintieji, Kembridžo ir Prinstono universitetuose kuriami projektai ir renkami profesoriai mokslo ir tikėjimo studijoms suderinti.
A.Dumčiaus tvirtinimu, šiuo metu mokslininkai, fizikai, chemikai, biologai itin aktyviai siekia apibendrinti mąstymą, kad patvirtintų neišaiškintas hipotezės, ir daug ką priskiria Kūrėjui.
Didelę įtaką mokslo pasauliui turėjo žymaus amerikiečių genetiko Francio Collinso darbai ir nuoširdus pripažinimas: „Kai kažką naujo atrandame apie žmogaus genomą, aš pajuntu pagarbią baimę suprasdamas, kad žmonija tik dabar sužino, ką Dievas seniai žinojo.“ Lietuvoje išleista šio mokslininko knyga „Dievo kalba“, kurioje jis atvirai prisipažįsta, kad jo kelias vingiavo nuo ateizmo iki tikėjimo. Jį nukeliavęs F.Collinsas kolegoms mokslininkams sako, kad ateizmas, palyginti su visomis galimomis pasaulėžiūromis, yra mažiausiai racionalus, tad nereikėtų nuogąstauti, jog tikint Dievą teks nusiristi iki iracionalumo ar netgi įvykdyti intelektinę savižudybę.

Ch.Darwino evoliucijos teorija suabejojo pats autorius

Lietuvos mokslo pasaulis taip pat kalba apie esminę temą: šį rudenį įvyko minėtos knygos pristatymas Kauno arkivyskupijos kurijoje. Prof. J.Grigo, prof. A.Dumčiaus, kunigo A.Narbekovo, kunigo Roberto Grigo ir kitų pasisakiusiųjų Kūrėjo ir mokslo tema klausėsi daugiausia dorinio ugdymo ir biologijos mokytojai.
Pusę amžiaus draustas tikėjimas ir Charleso Darwino evoliucijos teorijos, kaip vienintelės ir neginčijamos žmogaus atsiradimo istorijos, kalimas į galvas visiems Lietuvos mokiniams, atrodo, turės atsvarą. Nes pagaliau nebijoma būti išjuoktam pareiškus, kad žmogus neišsivystė iš beždžionės, kaip teigė anglų mokslininkas Ch.Darwinas. Tai šių laikų mokslas įrodė bei pagrindė.
„Niekada nebuvo rasta pereinamųjų fosilijų, kurios patvirtintų evoliucijos teoriją. Pereinamųjų formų iš roplių į žuvis, paukščius ar beždžionės į žmogų – nerasta. Protingas homo sapiens yra sukurtas visiškai atskirai nuo beždžionių, mes nesame šių gyvūnų palikuonys“, – aiškina A.Dumčius, primindamas, kad gyvybė vystosi ir evoliucijos būdu, kai veikia aplinka, bet ji keičiasi tik toje rūšyje.
Todėl yra aukštų, žemų, įvairių odos tipų žmonių, yra įvairių beždžionių, tačiau susijungimas įmanomas tarp vienos rūšies gyvybių. „Žmogaus genotipas yra unikalus ir būdingas tik žmogui“, – neabejoja profesorius.
Vis dėlto žvelgiant į patį žmogų, iš ko jis sukurtas, ypač medikui matomas konkretus materialus kūnas. Todėl ir klausiame profesorių: jūs kasdien matėte, iš ko sudarytas žmogus, kaip teka kraujas, plaka arba sustoja širdis. Tai materija. Nejaugi ji nesugebėjo per tiek metų jūsų įtikinti, kad esame mirtingi ir Kūrėjui vietos ligoninės palatoje nepalikta?
„Operavau daugybę kartų. Ir negalėjau studentams išsamiai atsakyti, kas sukelia pirmą judesį, pirmą širdies sinusinio mazgo, kuris vadovauja širdies ritmingiems susitraukimams, užtikrina širdies funkcionavimą, išstūmimą ir priėmimą kraujo, judesį. Jis pradeda greitai funkcionuoti užsimezgus gyvybei ir veikia iki pat žmogaus išėjimo. Tai tarsi amžinasis variklis – perpetuum mobile, kurio mokslo ir technikos pasauliui nepavyko sukurti. O visa kita – mechanika: prapjovei, įdėjai vožtuvą, pašalinai randą, susiaurėjusią kraujagyslę praplėtei ir pan. Kažką panašaus mes sukūrėme – kardiostimuliatorių, generuojantį mikroimpulsus, tačiau jo energijos šaltinis yra baterija. Tad širdies ritmas – dieviškas elementas, energiją jis gauna iš Ten. Mes visi turime savo energinį mikropasaulį, o tas sinusinio ritmo vadovas yra atsakas į energiją, gaunamą iš Aukščiau.“
O ką apie tai pasakytų Ch.Darwinas? Pasirodo, gyvenimo pabaigoje jis suabejojo savo evoliucijos teorija ir užrašė: „… sunku suvokti tai kaip aklo atsitiktinumo vaisių… niekaip negaliu apsieiti be Pirminės Priežasties.“

Nežemiška gyvenimo dovana

Mokslui ir dvasingumui ieškant sąlyčio taškų, tikėjimo kilmė vis dėlto lieka paslaptimi – nei sociologijos, nei psichologijos, nei logikos, nei kitais dėsniais jos nepaaiškinsi. Protas atsiduria prieš nežinomybę, tačiau tikėjimas visuomet įrodo tikrovę, kurios nematome. Tai liudija ir tam tikri A.Dumčiaus gyvenimo momentai.
Vienų metų vaikas su mama 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremtas į Sibirą. Jis neturėjo išlikti – tokiomis sąlygomis tai buvo neįmanoma. Tačiau jis tapo vieninteliu vaiku, kuris trėmimo vietoje išliko gyvas. Iš Sibiro su mama pabėgo traukiniu, slėpdamasis dideliame lagamine. Profesoriaus tėvas Stasys Dumčius buvo atskirtas nuo šeimos, žuvo Archangelsko srities lageryje.
Gyvenime tremties paženklintam dažnai teko jėga grumtis prieš jėgą, vaikystėje išgyventi, kai aplink buvo šaudoma, iškęsti badą bei tremtinio nevisavertiškumo jausmą ir pasiekti aukščiausią mokslo pakopą – tapti vienu žymiausių Lietuvos kardiochirurgų, mokslininku. Profesorius prisipažįsta jaunystėje buvęs laisvamanis ir tik vėliau pajutęs, kad yra didesnė jėga, valdanti žmonių gyvenimus.
Apibendrindamas A.Dumčius cituoja prancūzų mokslininko Louis Pasteuro žodžius: tikras mokslininkas artėja Kūrėjo link.

Loreta Jastramskienė

Trumpai apie prof. A.Dumčių

Profesorius Arimantas Dumčius, 1979–2004 m. – Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos vadovas. 1993–1994 m. – Kauno medicinos universiteto Išeminės širdies ligos chirurgijos klinikos vadovas. Aktyvus dalyvis Kaune kuriant šiuolaikišką kardiochirurgijos mokyklą ir jos materialinę bazę. Atliko per 2,5 tūkst. širdies bei kraujagyslių ir daugelį kitų operacijų.
Mokslo tyrimų kryptys – išeminės širdies ligos chirurginis gydymas, širdies elektrinė stimuliacija, dirbtinės širdies kūrimas. Parengė penkis profesorius, 20 mokslo daktarų, yra per 500 mokslinių medicinos publikacijų, 18 išradimų, trijų knygų autorius ir bendraautoris.
1980 m. su bendraminčiais gavo respublikinę premiją už širdies stimuliacijos įdiegimą Lietuvoje. 2003 m. pelnė JAV Lietuvių fondo premiją už medicinos mokslo laimėjimus ir gautas lėšas (25 tūkst. dolerių) paskyrė eksperimentinei operacinei Kardiologijos institute įrengti.
Šiuo metu – Lietuvos Seimo narys.