Kol Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo rekonstrukcija niekaip neišsilaisvina iš viešųjų pirkimų pinklių, konkurentai kitose šalyse nesnaudžia. Šiauriau Klaipėdos pastaraisiais metais duris atvėrė bent du modernūs marinistiniai muziejai.

Estijos jūrų muziejaus padalinys „Lennusadam“ Talino krantinėje atidarymą šventė vos prieš gerą mėnesį. Vien per jį naująjį marinistinį centrą aplankė 45 tūkst. smalsuolių. Nors muziejininkai planavo šimtatūkstantinį lankytoją pasitikti šių metų pabaigoje, dėl neslūgstančio žmonių antplūdžio jis greičiausiai peržengs slenkstį dar šią vasarą. Ypač daug lankytojų laukiama Talino jūrų šventės dienomis, kai „Lennusadam“ teritorijoje vyks koncertai, mugės ir t.t. Talino jūros šventė šįmet rengiama liepos 13–15 dienomis.

Vyriausybė atsiėmė angarus

Muziejaus reklamoje šnekasi du jūrininkai, stovintys pro atnaujintą hidroplanų angarą plaukiančio laivo denyje. „Sidnėjaus operos teatras pastatytas pagal tokią pat technologiją kaip ir šie angarai. Gal žinai, kodėl Nikolajus II įsakė juos čia pastatyti?“ – teiraujasi pirmasis. „Kaip tai kodėl? Tuo metu Vokietijos imperija stiprino savo galias, ir Sankt Peterburgui reikėjo gynybinės programos. Pats Rusijos caras nuosavom rankom dėjo kertinį angaro akmenį“, – atsakydamas jam porina kolega.

Angarai, pro kuriuos plaukia jų laivas, 1916–1917 m. buvo pastatyti kaip Rusijos krantų gynybinių įrenginių linijos dalis. Prieš šimtą metų jie buvo skirti hidroplanams – tuo metu perspektyvia laikytai, tačiau karo metu vis dėlto nepasiteisinusiai technikai. Tačiau 6500 kv/m ploto angare pagal savo matmenis nesunkiai būtų galėjęs tilpti ir populiarus šiuolaikinis keleivinis orlaivis „Boeing 737“.

Paskelbus nepriklausomybę senieji gynybinės linijos angarai apsukrių verslininkų buvo patyliukais privatizuoti, tačiau Estijos vyriausybei užteko ryžto susigrąžinti šią nuosavybę. Teisminė kova truko ilgai, tačiau jai pasibaigus švedų rangovai angarą atnaujino, pritaikydami muziejaus reikmėms, vos per keletą metų. Tam pasitarnavo iš ES gauta parama. 14 mln. eurų panaudota pastatui rekonstruoti ir dar 3 mln. eurų – jo ekspozicijai įrengti.

Po vandeniu ir virš vandens

Nors „Lennusadam“ yra netoli garsiojo Talino senamiesčio, geležinkelio stoties bei keltų prieplaukos, anksčiau uždaroje lankytojams teritorijoje gerai orientuojasi retas miestietis. Aplinkui – pramoninės dykvietės, į kurias veda duobėtas, pasitikėjimo nekeliantis keliukas, todėl rasti muziejaus teritoriją nebus taip paprasta.

Užtat viduje įsigiję bilietą gausite bankinę primenančią kortelę, atversiančią visas pageidaujamas duris ir leisiančią apsieiti be gido paslaugų: kortelę pridėję prie kompiuterinių terminalų, kiekviename ekspozicijos skyriuje pasisemsite tiek žinių, kiek tilps galvoje. Kiek netilps – terminalo monitorius mandagiai pasiūlys įvesti savo elektroninio pašto adresą, kuriuo vėliau išsiųs reikalingą informaciją.

Įmantriai apšviestas muziejus skendi prieblandoje – apšviesti tik jo eksponatai. Pagrindinė ekspozicijos kūrėjų taisyklė paprasta: angaro grindys sutampa su dekoratyviomis izobatomis išmargintu jūros dugnu, antro aukšto galerijos lygyje – „vaterlinija“, nuo kurios patogu apžiūrinėti eksponuojamus laivus ir navigacinius ženklus. Na, o aukštai virš galvos kybančiam hidroplanui – „dangus“, todėl jo pačiupinėti nepavyks.

Išvengė metalo pjūklų

Pats seniausias muziejaus eksponatas – istorinio Maasilinno laivo, statyto XVI a. viduryje, griaučiai. Ilgainiui meistrai čia pat, muziejuje, pagal juos ketina atkurti visą laivą.

Stambiausias ir įspūdingiausias angaro eksponatas – 600 tonų sveriantis prieškarinio Estijos laivyno povandeninis laivas „Lembit“. Lankytojams siūloma nusileisti į jo vidų ir vieną po kitos apžiūrėti visas patalpas – nuo vairinės iki kariškių miegamųjų. Beje, 1935 m. Anglijoje pastatytas „Lembit“ yra seniausias iš povandeninių laivų, eksponuojamų pasaulio muziejuose. Sovietmečiu ir po to jis daug dešimtmečių rūdijo prie krantinės, tačiau angaro atidarymo vis dėlto sulaukė. Muziejaus lauko aikštelėje eksponuojama ir daugiau atitarnavusių karinių laivų, kuriems, priešingai nei Lietuvos jūrų pajėgų nurašytiesiems, pavyko išvengti metalo pjūklų ir laužo aikštelių.

O kaipgi europietiškas jūrų muziejus – be tikro, prie krantinės stovinčio laivo, nuo kurio viršutinio denio atsiveria plati uosto panorama? Taline ši funkcija patikėta buvusiam ledlaužiui geltonos ir juodos spalvos kaminais „Suur Toll“, kurio laipteliais mėgsta karstytis jaunieji muziejaus lankytojai.

Patys jauniausieji žaidžia čia pat esančioje žaidimų aikštelėje, kurios centre, suprantama, – irgi medinis laivas. Netrūksta mažiesiems įdomybių ir muziejaus viduje. Drebančiu ir gurgiančiu geltonu povandeniniu laivu, aklinai užsivėrus jo durims, lankytojai kartu su videopasakotoju „nuleidžiami“ į jūros dugną. Baseine plaukiojančių laivų modeliai, valdomi iš specialių pultų, domina ne tik mažuosius, o lėktuvų ar priešlėktuvinės gynybos imitatoriai – labiau tėvelių, o ne jų vaikų „žaisliukas“.

Ir jau tikrai retas, apsilankęs muziejuje pirmą kartą, atsispiria pagundai nusifotografuoti pageidaujama karininko ar jūrininko uniforma. Neatsispyrėme ir mes. Tik kolegos klaipėdiečiai grįžo į autobusą šiek tiek nusiminę: sako, kai praėjusiame dešimtmetyje lankė senąjį Talino jūrų muziejų Margaritos saloje – lygindami su Kopgaliu turėjo kuo didžiuotis. O dabar…

Žvilgantis kaip jūros banga

Betgi persikelkime į kitą Baltijos pusę. Garsiausias Suomijos jūrų muziejus stovi Kotkos mieste, kurio pakrantėje gidai liepia atidžiau įsižiūrėti į už artimesnių salelių nugarų aiškiai dunksančios stambesnės salos profilį: ten – jau Rusija. 2008-ųjų vasarą Kotkoje atidarytas „Vellamo“ marinistinis centras pavadintas suomių mitologijos povandeninio pasaulio deivės vardu. Ilgas krantine nusidriekęs bangos silueto pastatas iš stiklo ir plieno konstrukcijų žvilga it vanduo priešais saulę. Šiame pastate telpa ne tik muziejus, bet ir vietos jūrininkų centras bei populiarus restoranas muziejaus terasoje.

Žengdami į „Vellamo“ ekspozicijų sales kortelės negausite, užtat ant plaštakos jums užklijuos specialų lipduką, kuris kaip automatinių durų raktas tarnauja nė kiek ne prasčiau. Ekspozicija krašto laivybos ir žvejybos tradicijas pateikia nuo pačių seniausių, archeologiniais radiniais liudijamų laikų. Vėl – prieblanda ir įvairiausiais kampais kampeliais, kuriuose lankytoją pasitinka vis naujas specialus garsinis fonas, išdėlioti stendai su laivų modeliais, jūrininkų daiktais, navigacijos įrankiais. Pristatomi žymesnių laivų interjerai, netgi jų restoranų stalo įrankiams vietos atsirado.

Betgi jūros vilkai labiausiai domisi apatine sale, kurioje spėlioja, kiek galėtų kainuoti eksponuojamos prabangios jachtos. Įdomus jiems ir atskiras laivų variklių stendas, ir ypač – kompiuterinis imitatorius, kuriame per tam tikrą laiką pagal koordinates valdant gelbėtojų katerį reikia aptikti jūroje už borto iškritusį žmogų.

Profanams belieka ilgas stalas su daugybe virvelių ir jūrinių mazgų pavyzdžiais bei savotiška stiklinė kamera, kurioje prigulęs ant minkštų pagalvėlių gali pasiklausyti spalvotų sirenų dainų.

Prie krantinės šalia „Vellamo“ centro taip pat stovi istorinis ledlaužis – jis vardu „Tarmo“. Tiesa, šią vasarą laivas lankytojus priims vienintelį kartą – liepos 26–29 d., kai Kotkoje vyks jūrų šventė.