Praėjusią savaitę Marse nusileido pats ambicingiausias ir sudėtingiausias marsaeigis per visą planetų tyrimo istoriją. Ką žmonija jau tiek metų tikisi rasti Raudonojoje planetoje?

Rugpjūčio 6-osios rytą Marso paviršiuje sėkmingai nusileido Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso agentūros (NASA) sukurtas marsaeigis „Curiosity“ (liet. “smalsumas”). Pagrindinė šio marsaeigio užduotis – ištirti Raudonąją planetą ir atsakyti į klausimą, ar kada nors Marse būta sąlygų, tinkamų gyvybei palaikyti.
„Curiosity“ yra pati sudėtingiausia, ambicingiausia ir brangiausia mobili tyrimų laboratorija, kada nors nusileidusi kitoje planetoje ir galinti veikti savarankiškai, – bendras projekto biudžetas siekia per 2,5 mlrd. JAV dolerių. Marsaeigį nešantis erdvėlaivis žemę paliko 2011-ųjų lapkritį, tad aštuonis mėnesius NASA mokslininkai su nerimu laukė jo nusileidimo Raudonojoje planetoje.
Nerimauti buvo dėl ko, mat tokio sudėtingo nusileidimo nėra atlikęs joks NASA sukurtas prietaisas. Juolab kad NASA valdymo centras Žemėje niekaip negalėjo įsikišti ir pakoreguoti proceso, jei netyčia įvykiai būtų pasisukę netinkama linkme, – radijo signalas iki Marso nueina tik per 14 minučių. Tad kai Žemė sužinojo apie sėkmingą nutūpimą, faktas jau buvo įvykęs ir nieko pakeisti nebebuvo galimybių.
Daugybė žmonių visame pasaulyje stebėjo pirmadienio rytą vykstantį nusileidimą, o jam pavykus lengviau atsiduso. „Kiekvienam Amerikos piliečiui šis „kino filmas“ kainavo po septynis dolerius, ir pažvelkite, kiek jaudulio jis visiems mums suteikė“, – palygino Charlesas Elachi, projektą rengusios Reaktyvinių jėgų laboratorijos direktorius.
Tad įdomu sužinoti, kuo ši Marso tyrimų misija išskirtinė – ką ji padės sužinoti mokslininkams bei kokios naudos ši informaciją suteiks žmonijai. Taip pat smalsu, kokie kitų planetų tyrimai numatomi ateityje.

Ką Raudonojoje planetoje veiks marsaeigis
„Curiosity“ turi kelis pagrindinius tikslus: ištirti Marso cheminę sudėtį, radiacijos lygį, klimatą, geologiją. Marsaeigio borte esanti laboratorija priverstų raudonuoti ne vieną Žemės mokslo įstaigą. Ten esantys prietaisai leis nustatyti Marso paviršiaus mineralų sudėtį bei jų formavimosi sąlygas, stebės šios planetos klimatą, vandens ir anglies dvideginio apytaką bei Marsą pasiekiančią kosmoso radiaciją. „Curiosity“ taip pat turi jutiklius, ieškosiančius cheminių medžiagų, sudarančių daugelį gyvybės formų.
„Ši misija nėra skirta gyvybės Marse paieškoms – mes neturime galimybių jai užfiksuoti, net jei ta gyvybė ten būtų. Užtat marsaeigis ieškos gyvybės ingredientų“, – patikslina Johnas Grotzingeris, vienas mokslininkų, rengusių „Curiosity“ misiją.
Numatyta marsaeigio misijos trukmė – vieni Marso metai, trunkantys 687 dienas. Surinktos informacijos prireiks rengiantis astronautų ekspedicijai į šią planetą, kurią NASA planuoja po poros dešimtmečių. Pavasarį įsikūrus „Planetary Resources“ bendrovei, ketinančiai užsiimti asteroidų kasyba, misijos į Marsą sėkmė tampa kur kas svarbesnė – informacija apie sąlygas šioje planetoje leis geriau suprasti, kokie pavojai gali laukti naujųjų orbitinių kalnakasių.
Nusileidimui pasirinktas ties Marso pusiauju esantis 154 km skersmens Geilo krateris, kurio viduryje stūkso 5,5 km aukščio Aeolis Mons kalnagūbris. Šioje vietovėje „Curiosity“ pasieks milijardus metų menančius planetos paviršiaus sluoksnius, kurie padės geriau suprasti Marso istoriją. Šis krateris ir tapo didžiausiu siaubu, privertusiu prakaituoti daugelio NASA mokslininkų delnus. Mat visiškai automatizuotas nusileidimas tokioje nelygioje vietovėje galėjo pasibaigti nelaime ir vieno brangiausių projektų žlugimu, kuris taptų stipriu smūgiu kosmoso tyrimų reputacijai JAV. Ypač dabar, kai Baltieji rūmai rengiasi nupjauti beveik penktadalį Marso tyrimams skirto biudžeto.
O nusileidimo būta išskirtinio ne tik dėl nelygios vietovės, bet ir dėl paties marsaeigio masės, siekiančios beveik 900 kg. Pirmiausia reikėjo specialios kapsulės, kuri atlaikytų apie 1600 laipsnių Celsijaus temperatūrą, kylančią kritimo metu dėl trinties su atmosfera. Deja, nors Marsas turi atmosferą, ji yra gan reta, todėl mokslininkams reikėjo sukurti didžiulį ir tvirtą viršgarsiniam greičiui pritaikytą parašiutą.
Bet ir jo nepakako, kad marsaeigio kritimo greitis sumažėtų iki saugaus nusileisti. Todėl buvo sukurtas specialus raketinis nusileidimo modulis, kuris plieniniais lynais nuleido „Curiosity“ ant planetos paviršiaus – panašiai kaip sraigtasparniai į mūšio lauką nuleidžia karinius visureigius. Ne veltui visą šį procesą NASA atstovai pusiau juokais, pusiau rimtai pavadino septyniomis siaubo minutėmis.

Vėtyti ir mėtyti Marso tyrimai
Žmonija Marsu domėtis pradėjo jau nuo seno, tačiau savo apogėjų tas domėjimasis pasiekė 1877-aisiais, kai Raudonoji planeta buvo priartėjusi prie Žemės ir daugybė astronomų galėjo stebėti jos paviršių. Po keliolikos metų italų astronomas Giovanni Schiaparelli netgi parašė knygą „Gyvybė Marse“, kurioje teigė planetos paviršiuje pastebėjęs tiesius kanalus, ir svarstė, kad tai vandens tiekimo sistema, kurią galėjo sukurti organinė gyvybė.
Deja, vėliau paaiškėjo, kad šios tiesios linijos tebuvo optinė iliuzija, būdinga daugeliui to meto teleskopų. Juolab kad kiti astronomai, stebėdami nuo planetos paviršiaus atspindimą saulės šviesą, nerado jokių vandens buvimo požymių. Vis dėlto mokslininkai turi įrodymų, kad šiandien nesvetingas, šaltas ir sausas Marsas anksčiau buvo šiek tiek šiltesnė ir drėgnesnė planeta, todėl įdomu, kokie procesai taip radikaliai pakeitė jos veidą.
Taigi natūralu, kad žmonėms knietėjo iš arčiau apžiūrėti Marsą: ekspedicijų istorija prasideda beveik iš karto po pirmųjų žmogaus skrydžių į kosmosą. Iki šių dienų iš viso atlikta 40 skrydžių į Marsą, tačiau tik penkiolika baigėsi vienokia ar kitokia sėkme. Nusileidimų ant paviršiaus statistika šiek tiek geresnė: iš 18 bandymų pasisekė net aštuoniems marsaeigiams. „Šioje kovoje Marsas dažniausiai laimi“, – taip šią statistiką apibūdina NASA Marso programos vadovas Dougas McCuistionas.
1965-aisiais pirmasis planetą sėkmingai pasiekė ir praskriejo šalia NASA sukurtas „Mariner 4“ erdvėlaivis, o 1971-aisiais pirmasis ant paviršiaus nusileidęs prietaisas buvo Sovietų Sąjungos „Mars 3“. Tiesa, po nusileidimo jis sėkmingai veikė tik keliasdešimt sekundžių – jį pražudė Raudonosios planetos klimato sąlygos. Apskritai Sovietų Sąjungos ir vėliau Rusijos bandymai tyrinėti Marsą pažymėti nesibaigiančia virtine nesėkmių: štai jau 25 metai, kai Rusijai nėra pavykęs nė vienas tarpplanetinis skrydis.
1976-aisiais pirmieji sėkmingai Marso paviršių pasiekė net du amerikiečių „Vikingai“, pradėdami cheminius, geologinius ir meteorologinius planetos tyrimus. Tiesa, „Vikingai“ buvo stacionarūs moksliniai prietaisai ir negalėjo vadintis visaverčiais marsaeigiais. 1997-aisiais juo tapo robotizuota ir vos 10,5 kg sverianti tyrimų laboratorija „Sojourner“, kuri po Marsą važinėjosi ir rinko duomenis beveik tris mėnesius.
„Sojourner“ nutiesė kelią 2004-aisiais planetą pasiekusiems net dviem amerikiečių marsaeigiams – „Spirit“ ir „Opportunity“. Abu prietaisai turėjo iki tol nematytą kiekį mokslinių tyrimų priemonių: panoraminių kamerų, uolienų smulkinimo prietaisų, cheminę laboratoriją ir net rentgeno spindulių šaltinį bei mikroskopų. Abu šie marsaeigiai rado pakankamai įrodymų, kad praeityje Marse būta vandens, – „Spirit“ išlaikė penkerius metus, o „Opportunity“ veikia iki šių dienų ir siunčia duomenis į Žemę.

Kada ateis kitų planetų eilė
Kad ir koks patrauklus būtų Marsas, kitos Saulės planetos bei jų mėnuliai taip pat sulaukia mokslininkų dėmesio – šiandien jau rengiamasi net keletui misijų, kurias turėtų vainikuoti vienoks ar kitoks nusileidimas ant planetų paviršiaus. Deja, pastaraisiais metais Vakarų valstybes kankinantys finansiniai sunkumai apkarpė kosmoso tyrimų agentūrų biudžetus ir daugelį ambicingų ekspedicijų planų atidėjo neribotam laikui, juolab kad tokios misijos kainuoja po kelis milijardus dolerių. Vis dėlto šiandien vis labiau stiprėjantys privatūs kosmoso tyrimai neleidžia prarasti vilties, kad žmonijos sukurti prietaisai artimiausiu metu aplankys ir kitas planetas.
Daug dėmesio sulaukia NASA ir Europos kosmoso tyrimų agentūros (ESA) planuojamas 2022-ųjų skrydis į tris Jupiterio mėnulius – Europą, Ganimedą ir Kalistą. Jų paviršių dengia storas ledo sluoksnis, po kuriuo, spėjama, tvyro didžiuliai vandenynai. Jų paviršiuje nusileistų povandeniniai moduliai ir ištirpdę ledą į vandenį paleistų nedidelius povandeninius laivus, kurie ieškotų cheminių medžiagų, reikalingų gyvybei vystytis.
Dar viena ambicinga Europos ir JAV kosminė misija, dėl finansinių sunkumų atidėta neribotam laikui, – nusileidimas Saturno palydove Titane. Šis dangaus kūnas mokslininkų dėmesį patraukė dėl to, kad prieš keletą metų jame nusileidęs zondas „Huygens“ atsiuntė duomenų apie tankią atmosferą, skysto etano vandenynus bei sustiprino įtarimus, kad po mėnulio paviršiumi esama vandens telkinių.
Lankytinų planetų sąraše įrašytas ir artimas Žemės kaimynas – Merkurijus. 2015-aisiais ketinama išsiųsti „BepiColombo“ erdvėlaivį, kuris paleis apie Merkurijų suktis du zondus, stebėsiančius jo paviršių ir magnetinius laukus.