Naujajame arsenale pradėjo veikti kolekcininko Kazio Varnelio Lietuvos nacionaliniam muziejui dovanotų lituanistinių vertybių paroda.

Menininkui Kaziui Varneliui pasisekė: 1998-aisiais su žmona Gabriele į Lietuvą grįžęs išeivijos šviesuolis per ilgą gyvenimą sukauptus ir tėvynėn parvežtus turtus gavo galimybę eksponuoti Vilniaus senamiestyje, buvusiuose Pirklių gildijos ir Mažosios gildijos namuose. Muziejininkai nuoširdžiai abejoja, ar šiandien bent vienam susirengusiam į gimtinę grįžti kolekcininkui pavyktų gauti panašias sąlygas savo kolekcijoms.

O tie, kurie užsuka į K.Varnelio namus-muziejų, įsitikina, kad kitos panašios ekspozicijos Lietuvoje nėra. Nedidelės gotikinės muziejaus salės sužavi paties menininko paveikslų, sukurtų oparto ir minimalizmo stiliumi, bei įvairialypės jo sukauptos meno kolekcijos kontrastais. “Sunku patikėti, kad tokios apimties meno vertybių rinkinį sugebėjo sukaupti vienas žmogus” – teigia šio muziejaus vedėjas Vidas Poškus.

Namai, pilni eksponatų

K.Varnelis gimė 1917-aisiais Alsėdžių miestelyje. Suaugęs Kaune baigė Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, vėliau – lietuvių dailininko modernisto Stasio Ušinsko vadovaujamą dekoratyvinės tapybos studiją.

Nuo pat jaunystės domėjosi istorija ir kolekcionavimu. Muziejininko patirties įgijo karo metais vadovaudamas Bažnytinio meno muziejui Kaune.

Pasitraukęs į Vakarus K.Varnelis dvejus metus studijavo Vienos vaizduojamojo meno akademijoje. 1949 m. persikėlė į JAV ir apsigyveno Čikagoje, profesoriavo miesto koledže. Šiame didmiestyje įrengti dailininko namai netrukus tapo panašūs į muziejų. 1978 m. Varnelių šeima persikėlė į sodybą Stokbridže, Masačusetso valstijoje. Erdviose salėse atsirado daugiau vietos nuolat gausinamai kolekcijai ir vertingai bibliotekai. Pastarosios, apimančios 7 tūkst. vertingų leidinių, nenustojo pildyti ir grįžęs į Lietuvą – knygas pirko iki pat savo mirties.

K.Varnelio netekome pernai, spalio 29-ąją. Dailininkas ir kolekcininkas palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Jo veikla įvertinta LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi ir ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro kryžiumi.

Žvilgtelėti praeitin

K.Varnelio namai-muziejus 2003 m. tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu. Visus sukauptus turtus menininkas padovanojo Lietuvai.

Ir nors jo vardo muziejuje šalia paties K.Varnelio paveikslų galima išvysti tiek retos lietuviškosios ikonografijos, tiek Vakarų Europos meistrų estampų, tiek nuosekliai kauptą Vakarų meno kūrinių rinkinį ir netgi rytietiškos kinų bei japonų dailės pavyzdžių, – ne visas šio unikalaus žmogaus dovanotas palikimas tilpo nuolatinėje ekspozicijoje.

Paroda, atidaryta Naujajame arsenale, pristato anksčiau nerodytą K.Varnelio kolekcijos dalį. Daugiausia tai senos lituanistinės tematikos knygos ir žemėlapiai, kai kurie iš jų – unikumai, kurių nėra jokioje kitoje Lietuvos bibliotekoje. Beje, dailininkas neskaičiuodamas restauravimo išlaidų kruopščiai prižiūrėjo saugomus eksponatus, todėl muziejui jie atiteko puikios būklės. Pavyzdžiui, vertingas ir kolekcininkų garbinamas “mažasis Schedelis” – vokiečių humanisto Hartmanno Schedelio “Kronikos” 1497 m. leidimas – atrodo taip, tarsi būtų išspausdintas pernai. “Štai ką reiškia anų laikų popieriaus kokybė. Dabartinius leidinius tokios būklės išsaugoti pusę tūkstantmečio būtų labai sudėtinga”, – įsitikinęs muziejininkas V.Poškus.

Pats kolekcininkas itin didžiavosi Prūsijos kunigo, lietuvių kalbos tyrinėtojo ir žodynininko Pilypo Ruigio vokiškai 1735 m. parašyto veikalėlio “Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas” rankraščiu. Dar vienas išskirtinis parodos eksponatas – net keturi artilerijos modernizuotojo, raketų idėjos autoriaus Kazimiero Semenavičiaus “Didžiojo artilerijos meno” leidimai lotynų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis. Taip pat – Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio į lietuvių kalbą išverstas ir 1816 m. Vilniuje išleistas Naujasis Testamentas, 1713 m. pakartotinai išleistas Konstantino Sirvydo “Trijų kalbų žodynas” ir kitos knygos.

Dar viena K.Varnelio aistra – senoji kartografija. Jo kolekcijos puošmena – seniausias (1576 m.) Vilniaus miesto planas iš Georgo Brauno “Pasaulio miestų atlaso”, impozantiškas renesansinis Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sudarytas žemėlapis, etmono Jonušo Radvilos kariuomenės kapitono Kristupo Eigirdo braižyti kautynių planai, Septynerių metų karo (1756–1763) laikų Klaipėdos miesto žemėlapis su senąja pilimi ir kiti unikalūs eksponatai.
Iš viso parodoje eksponuojama daugiau nei šimtas XVI–XVIII a. žemėlapių.