V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Geriausius savo draugus palaidojęs Leonardas Tuleikis nemato prasmės dirbtinai šypsotis ir prieš jaunuosius menininkus vaidinti klasiką. Tačiau regi prasmę kasryt važiuoti į savo dirbtuvę, pailsėdamas kopti laiptais į aukštą palėpę ir joje kantriai užsidaręs “maliavoti”.

L.Tuleikio jubiliejinėje retrospektyvinėje parodoje sostinės Taikomosios dailės muziejuje po stiklu galima apžiūrėti dailininko paletę, ištikimai tarnavusią jam keturis dešimtmečius – nuo 1973-ųjų. Šiandien ji panaši į plastiškų formų keramiko kūrinį, spalvomis atkartojantį mėgstamiausius dailininko tapybos tonus: sodrią juodą, kurioje skaidriomis inkrustacijomis spindi raudona, geltona, mėlyna, žalia…
O 1973-aisiais, pasak paletės savininko, tai tebuvo paprasčiausias jo paties išpjautas presuoto kartono gabalas, kuris nuolatinėje tapybos “virtuvėje” tarsi nerūpestingos šeimininkės keptuvė – kasdien storėjo ir apvalėjo. Kol galiausiai pradėjo sverti tiek, kad dailininkui nuo ilgo paletės laikymo rankoje pradėjo mausti kairįjį petį.
“Tuomet sugalvojau išeitį – prikaliau štai čia, prie molberto, kelias lenteles paletei pasidėti. Ir ką jūs manot? Po kelių dienų skausmai petyje iškart praėjo”, – pasakoja L.Tuleikis.
Tarp jo dirbtuvės lankytojų yra pasitaikę gudruolių, bandžiusių iš šeimininko išprašyti garsiąją paletę. Buvo jau ir vietą jos nuolatiniam eksponavimui numatę, bet veltui: dailininkas tvirtina negalįs taip lengvai atsisveikinti su daiktu, kuriame įamžinti visų jo paveikslų pėdsakai.

Geras paveikslas yra tamsus?
Pavasarinės šviesos palėpėje įkurtoje L.Tuleikio dirbtuvėje netgi perdaug: priešais styrantis antrasis, kol kas nerestauruotas Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokštas ją dar labiau paryškina ir “užgeltonina”. Pastebėjęs tai, tapytojas dirbdamas neretai pridengia vieną iš dirbtuvės langų.
O štai jo personalinėje parodoje, pristatančioje kone pusės amžiaus kūrybinį kelią – daug rudens motyvų ir jokio pavasario. Daug saulėlydžių ir nė vieno saulėtekio. Daug sutemų ir nė vienos aušros… O pats L.Tuleikis mėgsta kartoti, kad žmogaus gyvenimas nėra lengvas pasivaikščiojimas po gėlėtą pievą: jis apibrėžtas konkrečiame laike ir todėl kupinas egzistencinių problemų.
“Nematau priežasčių šypsotis nuo ryto ligi vakaro. Žinoma, yra dailininkų, kurių džiaugsmas trykšta pro paveikslų rėmus. Mano kitokia natūra, tad ir teplionės nelinksmos. Linksmiau tapyti man paprasčiausiai nepavyksta. Kol paveikslas šviesus, man vis atrodo, kad jam kažko trūksta. Tuomet darbas su kiekvienu potėpiu tamsėja, kol galiausiai prikaupia man būdingos įtampos. Keičiasi vaizdas, koloritas, kompozicija, o įtampa paveiksluose išlieka ta pati. Tai nėra geras dalykas”, – konstatuoja dirbtuvės šeimininkas, kurio lūpoms priklauso garsus Lietuvos meno pasaulyje postulatas: “Geras paveikslas yra tamsus paveikslas.”
“Iš tikrųjų taip negalvoju: gali ir šviesus darbas būti talentingas, o tamsus – nevykęs. Genialiausio autoriaus tris paveikslus pastatyk, ir iš tų trijų vienas bus labiausiai pavykęs. Kiekvieną paveikslą pradėdamas galvoji, kad čia ir bus tas geriausias, tik ne visada pavyksta. Bet man neišeina iš galvos, kaip kažkada apsižvalgęs margoje Rimo Bičiūno darbų ekspozicijoje Aloyzas Stasiulevičius tarstelėjo: “Kai kas galvoja, kad kuo daugiau spalvų – tuo daugiau meno…”, – prisimena Leonardas.
O liūdnai patylėjęs priduria: “Iš tikrųjų tai reikėtų tapyti kuo mažiau. Antanas Gudaitis mėgdavo kartoti, kad Leonardo da Vinci tėra išlikę šeši ar septyni paveikslai, bet tai anaiptol netrukdo jam būti Da Vinci.”

Naujovės ir vertybės
Jubiliejinę savo parodą, užimančią kone visas Taikomojo dailės muziejaus antrojo ekspozicijų aukšto erdves (penkiose pereinamose salėse tilpo net 130 drobių), 75-erių L.Tuleikis kabino pats. Sakosi negalėjęs leisti, kad ateitų jauna mergaitė ir nurodinėtų, kur koks paveikslas turėtų būti. Panašiai mąsto daugelis vyresnės kartos meistrų: kuratores savo laiku yra “praviję” ir Vytautas Ciplijauskas, ir Sofija Veiverytė.
“Kuratorius įsivaizduoja, kad jis tavo kūrybą puikiai išmano – geriau už tave patį. Tai siutina, ypač jei matai, kad rinkdamasis konkrečius darbus prašauna pro šalį. Kalbėti apie meną jaunus žmones akademijoje išmoko puikiai, bet aš visgi laikausi nuomonės, kad mene vertingiausia tai, ko negalima nusakyti žodžiais”, – neslepia L.Tuleikis.
Pats Vilniaus dailės akademijoje tapybą jis dėstė vienerius metus, bet laiku pabėgo: “Amžinatilsį Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, dailininkė ir pedagogė, sakydavo: “Kas gali – dirba pats, kas negali – kitus mokina.” Nusprendžiau verčiau likti dailininku, nors gerbiu pasirinkusius sunkų dėstytojo kelią.”
Ir pasakoja, kaip sovietmečiu susibūrę dailininkai mėgdavo diskutuoti apie lietuvių dailės mokyklą: ar ji tokia yra, ar vis dar formuojasi ir t.t. O A.Gudaitis klausėsi, klausėsi ir galiausiai prabilo: “Žinot, apie tą mokyklą dar niekas čia neaišku. Palaukim tūkstantį metų ir tada pažiūrėsim, ar išėjo, ar neišėjo sava tapybos mokykla.”
Prisimena L.Tuleikis ir Juozą Miltinį, kurį sutikdavo viešėdamas pas dailininkus Uogintus. O režisierius mėgdavęs kartoti: “Man reikia ne naujovių, man reikia vertybių.” Nes naujovės nūdienos meno pasaulyje – tokios trapios ir laikinos, kad neturi išliekamosios vertės. Išlieka branda ir kokybė, o ne naujovės.
“Dažnai žmonės klausia, kokiu būdu sugebu išgauti tokią tirštą faktūrą: yra natiurmortų, ant kurių dažai tiesiog gumulais stovi. O aš jokių specialių triukų su gruntais nedarau, tiesiog tepu vieną darbą ant kito, kol “užauga” storas dažų sluoksnis: jų būna ir penkiolika, ir dvidešimt… Kažkada Vladas Karatajus yra man sakęs: “Brangi tavo tapyba. Kiek čia dažų sukrauta”, – prisimena L.Tuleikis.
Pierre’as Auguste’as Renoire’as yra pasakęs: jei dailininkas paima savo anksčiau tapytą darbą ir neranda jame nieko taisytina, tegu verčiau keičia amatą. Leonardas, rengdamas parodą ir kilnodamas savo senus paveikslus, klaidų juose įžvelgė daug, tačiau matyti netobulumus yra viena, o žinoti, kaip juos pataisyti – visai kas kita…
“Man ir Romualdas Budrys kartoja: netapyk ant senų darbų, ar tau švarios drobės gaila? Bet juk ir taip rodau šimtą trisdešimt paveikslų, ir dirbtuvėje dar geras pusšimtis likę: tai kiek galima? Negi sunkvežimiais tuos paveikslus veši?” – klausia tapytojas.