Lapkričio parodos Vilniuje: nuo rūpintojėlių iki šviesos spektro skaidymo meno.

Plačiajai publikai tėra matomi parodų atidarymai: šurmuliuojančios minios, rūgštus aromatas, ant stalo kampe – nekantraujanti pulti į mūšį išrikiuotų taurių armija… O ar esate matę, kaip stojiškai, niekam nesiskųsdamos, vos kelių žmonių akivaizdoje parodos pasitinka savo mirtį? Paskutinė pagarba, pereinant sales, paskutiniai fotoaparato blyksniai, paskutinis atsisveikinimas žvilgsniu, skubinant galerininkui ar ant kulnų minančios parodos kuratoriui, ir belieka bejausmė krebždančių atsuktuvų, girgždančių kopėčių, šiugždančios plėvelės „techno“ stiliaus simfonija, užkulisiuose „duobkasių“ neretai palydima gurkšniu karčiosios. Prieš sunkų nešimo darbą. Atgal – į dirbtuves, sandėlius, rūsius ir palėpes. Toliau nuo žmonių akių.
Dalyvavau neseniai tokioje liūdnoje ceremonijoje. Buvom paskutiniai, beviltiškai vėluojantys mirštančios parodos liudininkai. Nešti reikėjo netoli, bet kilti – aukštai. Ir tai, kam jaukiu Senamiesčio kiemeliu bei suktais laiptais tą rytą buvo lemta pareiti į autoriaus dirbtuvių „dangų“, gražiuoju minėdami lenkėm lig dugno.
Betgi tuščia vieta ilgai laisva nebūna, o ypač meno galerijoje. Tuo metu, kai buvo ardomi stendai su medaliais, kitame Jono galerijos salės kampe rūšiuotas ir rėmintas ekslibrisų kalnas. Neperdedant – kalnas: dabar jau duris atvėrusioje Vilniaus ekslibrisų bienalėje eksponuojami du su puse šimto darbų, kuriuos sukūrė pusšimtis autorių iš dviejų dešimčių šalių. Netgi tokių tolimų, kaip Argentina, Brazilija ir Indija. Ši bienalė yra konkursinė, Valentino Antanavičiaus vadovaujama žiuri stipriausiai pasirodžiusiems autoriams skirstys laureatų medalius ir diplomus.
Tačiau ekslibrisai, žinia, nėra plačiaformatės drobės, todėl po Jono galerijos arkomis išsiteko ir respublikinė medžio drožėjų kūrinių paroda „Šventieji ir piligrimai“. Pirmoji tokia prieš ketverius metus simboliškai buvo surengta Vilniaus Jeruzalės galerijoje, tačiau šios parodos koncepcija – „piligriminė“, taigi numatanti nesiliausiančias klajones iš vienos erdvės į kitą. Štai ir atkeliavo drožėjai iš įvairių šalies regionų į sostinės Senamiestį. Autorių amžiaus amplitudė – nuo keturiolikmečio paauglio iki aštuoniasdešimtmečio liaudies meistro, o dažniausiai jiems debesyse „pozuojantys“ šventieji – šventas Rokas, ligonių ir piligrimų globėjas, šventas Petras, apaštalas ir evangelistas, šventoji Agota, medicinos seserų ir slaugių globėja, bei pats liūdniausias šiame šventame panteone Rūpintojėlis.

Garbingiems vilniečiams atminti

Nuo liaudies meistrų gryčios pareikime pas klasikus. Visų pirma – pas seną, nors neilgai tegyvenusį (1894–1941) vilnietį Mykolą Raubą. Istorijos vingiai lėmė, kad didžioji jo palikimo dalis pokariu atsidūrė Lenkijos muziejuose ir privačiose kolekcijose, tačiau niekas iš paveikslų neištrins šimtmečio senumo Vilniaus ir jo apylinkių vaizdų.
Vilniuje M.Rauba baigė realinę mokyklą, vėliau metus studijavo Krokuvos dailės akademijoje, bet Pirmasis pasaulinis karas dailininką parginė gimtinėn. Sugrįžęs į gimtąjį Vilnių Rauba kaip laisvasis klausytojas lankė paskaitas Stepono Batoro universiteto Dailės skyriuje, buvo vienas pirmųjų šio skyriaus studentų. Bendradarbiavo 1920-aisiais steigiant Vilniaus dailininkų draugiją, buvo jos iždininkas. Dėstė tapybą Vilniaus dailininkų draugijos įsteigtoje Piešimo mokykloje, vėliau – piešimo discipliną seserų nazariečių mokykloje. Kartu su kitais vilniečiais dailininkais – Ferdinandu Ruščicu, Piotru Hermanovičiumi ir Vaclavu Čechovičiumi priklausė menininkų rateliui „Vilniečių cechas“.
Čia, savo gimtajame mieste, Bernardinų kapinėse, ant stataus Vilnelės kranto M.Rauba ir palaidotas. Liūdna, šiuolaikinės „kapų pramonės“ menkai tepaliesta vieta, kuri šiam peizažų meistrui neabejotinai būtų patikusi. O mums jo paveikslai, eksponuojami Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, tyliai byloja, ką su miestu padaro laikas: ten, kur anuomet stūksojo neapgyventos kalvos, miškingi krantai ir spalvoti mediniai nameliai (Žvėryne, Antakalnyje), šiandien – jau pretenzingų mūrų kvartalai.
Kitam garbingam vilniečiui Michailui Vorobjovui (1903–1954) skirta paroda veikia Vilniaus paveikslų galerijoje. Dailės istorikas ir kritikas, studijos „Vilniaus menas“ (1940) autorius žinomas ir kaip vienas pirmųjų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tyrinėtojų. Tarpukario Lietuvos intelektualas, siekęs priartinti mūsų šalies kultūrą prie Vakarų Europos, vokiečių kalba skelbtais tekstais paliko pėdsaką ir Vakarų dailės istoriografijoje.
Parodą sudaro du skyriai: biografinė dalis ir M.Vorobjovo dailės kritikos pristatymas. Pasinaudota unikalia galimybe sugretinti menotyrininko tekstų ištraukas su jose analizuojamais Viktoro Petravičiaus ir Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės dailės kūriniais.
Nepamirškime ir gyvųjų klasikų: štai Vlado Karatajaus paveikslų paroda „Tik portretas“ atidaryta Mažojoje galerijoje Žvėryne. Autorius tvirtina gudrus tapęs būtent portretus tapydamas, užtat į liaupses savo adresu žvelgia įtariai: “Man nepataikaukit. Koks esu, toks esu: senas, trenktas meno. Kai tiek pagyveni, pamatai žmogaus menkumą…”