“Manau, pasaulinėje rinkoje yra vietos kokiems penkiems kompiuteriams”, – taip 1943-iaisiais yra pasakęs korporacijos IBM vadovas Thomas Johnas Watsonas vyresnysis. Ši ciatata puikiai iliustruoja suvokimą, ką reiškė kompiuteris informacinių technologijų eros aušroje ir ką jis reiškia dabar, kai kompiuterių pasaulyje jau daugiau nei pusantro milijardo.

Daugelis kompiuterį įsivaizduoja tik kaip nedidelį įrenginį su monitoriumi, klaviatūra ir pele. Tai šiuolaikinis kompiuterio suvokimas, bet žiūrint istoriškai kompiuterio (nuo angliško žodžio “compute” – skaičiuoti), kaip įrenginio, padedančio skaičiuoti, ištakos siekia net kelis šimtus metų.

Kur skaičiavimas – ten ir verslas. Vienas pirmųjų mechaninių skaičiuotuvų, XVII a. sukurtas jauno prancūzų matematiko bei išradėjo Blaise’o Pascalio, buvo reklamuojamas kaip “įrenginys, atstojantis dešimties buhalterių darbą”. Deja, tuometinės technologijos dar neleido sukurti didelio prietaiso tikslumo, be to, buhalterių paslaugos kainavo mažiau nei mašinos gamyba, tad iš viso “Paskalinos”, kaip įrenginį praminė amžininkai, buvo teparduota vos 12 vienetų.

Kompiuteris neatsiejamas nuo programavimo, tačiau pirmasis žinomas programuojamas įrenginys su IT neturėjo nieko bendro – tai buvo taip pat prancūzo Josepho Marie Jacquard’o 1804-aisiais sukurtos visiškai autonomiškos audimo staklės, į kurias programa būdavo įvedama perfokortomis. Būtent šis elementas ir įrašė J.M.Jacquard’ą į kompiuterijos istoriją, o perfokortos, kaip duomenų įvedimo forma, buvo naudojamos daugiau nei 200 metų, iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio (Vilniaus universiteto Skaičiavimo centre perfokortomis nustota naudotis tik 1990 m.).

Na, o programuojamo kompiuterio tėvu derėtų laikyti anglą Charlesą Babbage’ą. Nors jo suprojektuota matematinius skirtumus skaičiuojanti mašina buvo surinkta tik 1991-aisiais, patys projektai, brėžiniai ir net kelios dalys atkeliavo iš 1822-ųjų. O antrasis Ch.Babbage’o kūrinys, 1830 m. pristatyta “analitinė mašina”, laikoma jau tikru kompiuterių protėviu. Deja, ir šis įrenginys neatitiko laikmečio technologinių galimybių, tad taip ir liko tik popieriuje.

Nuo kambario iki stalo kampo

Pirmuoju visaverčiu elektroniniu kompiuteriu oficialiai laikomas ENIAC, pradėjęs funkcionuoti 1945-aisiais. Beveik pusę milijono JAV dolerių (arba apie 15 mln. dolerių šiuolaikine jo verte) kainavęs įrenginys užėmė apie 100 kubinių metrų plotą ir vykdė 5 tūkst. operacijų per sekundę. Vis dėlto ENIAC ir jo kartos įrenginiai buvo labai neekonomiški, reikalavo griozdiškų konstrukcijų vien pačiam veikimui užtikrinti, tad netrukus pasirodė ir antroji, kompaktiškesnė ir ekonomiškesnė kompiuterių karta.

Tada informacinių technologijų progresas ir įsibėgėjo – kompiuteriai pradėjo mažėti, kaip atsakas į sovietų kosminius tyrimus, atsirado agentūra, kurios dėka gimė interneto pirmtakas ARPANET, išpopuliarėjo asmeniniai kompiuteriai ir programinė jų įranga.

Asmeninių kompiuterių atsiradimas leido iškilti net keletui mūsų dienų milijonierių, tarp kurių ryškiausi – “Microsoft” įkūrėjas Billas Gatesas ir “Apple” pradininkas Steve’as Jobsas.

Būtent pastarąjį galima laikyti sėkmingo asmeninių kompiuterių verslo pradininku. Mat jis su kolega, pradėję rinkti kompiuterius garaže, jau 1976-aisiais įkūrė firmą ir pradėjo pardavinėti pirmuosius “obuolius” po 666,66 dolerio (2,5 tūkst. dolerių šiuolaikinėmis kainomis). Netrukus buvo pristatytas ir antrasis, patobulintas kompiuteris “Apple II”, tad verslas suklestėjo.

Reikia priminti, kad “Apple Inc.” istorija ne visuomet buvo rožėmis klota: vienu metu kompanija buvo atsidūrusi prie bankroto slenksčio ir, tiesą sakant, dabartines apsukas pasiekė tik paskutiniais praėjusio amžiaus metais, kai vartotojus įtikino, jog “Apple” produkcija – tiesiog madinga.

Į asmeninių kompiuterių rinką įsiveržė ir kiti žaidėjai: beveik nuo pat pirmųjų dienų programinės įrangos ir operacinių sistemų lydere tapo “Microsoft” (“Apple” net bylinėjosi su B.Gateso kompanija dėl plagijavimo), techninės įrangos srityse sužibo IBM, “Hawlett-Packard”, “Dell” vardai. Paskutiniajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje išpopuliarėjo (bei ištobulėjo) nešiojamieji kompiuteriai.

Kiek veikiančių kompiuterių pasaulyje yra šiuo metu? Įvairios rinkos tyrimų kompanijos daugmaž sutaria, kad šiuo metu funkcionuojančių kompiuterijos įrenginių yra jau daugiau nei pusantro milijardo.

Skaitmeninis voratinklis

Ar dar atsimenate, kaip atrodydavo darbo diena be elektroninio pašto, be lankymosi pamėgtoje naujienų svetainėje, su skambučiais į užsienį, už kuriuos tekdavo mokėti milžiniškus pinigus? Taip, elektroninio pašto funkciją kuo puikiausiai atliko telefonas, faksas ir paprastas paštas, vietoj naujienų portalų buvo griebiamas laikraštis (dėl kurio publikacijų norint išreikšti savo nuomonę tekdavo rašyti laiškus redakcijai ir tikėtis, kad juos išspausdins), o dėl skambučių… na, tiesiog nebuvo kito pasirinkimo.

O juk visa tai buvo dar palyginti neseniai. Lietuvoje interneto plėtra pagreitį įgavo tik 1994–1995 m., o ir tuometinis internetas ne itin panėšėjo į dabartinį.

Kaip jau minėta, dėl interneto gimimo galima kaltinti… rusus. Nes būtent po garsiojo “Sputniko” skrydžio orbitoje 1957-aisiais JAV gimė gynybos technologijų tyrimų agentūra ARPA, kurioje po daugiau nei dešimties metų ir buvo sukurtas decentralizuotas tinklas tarp agentūros ir kelių JAV universtitetų kompiuterių, vadinamasis ARPANET.

Vienas tinklo kūrėjų dar prisimena didžiąją akimirką: “Atsimenu, su kolega telefonu susitarėme, kad jau pradedame kompiuterių susijungimą. Susijungimas įvyko, mano monitoriuje paeiliui pradėjo atsirasti raidės: L… A… B… Kolega norėjo parašyti “labas”, bet po trečiosios raidės ryšys nutrūko”.

1971-aisiais buvo sukurta ir realizuota elektroninio pašto idėja, dar po dvejų metų prie arpaneto prisijungė kompiuteriai iš Didžiosios Britanijos ir Norvegijos. Netrukus, populiarėjant asmeniniams kompiuteriams, prie tinklų pradėjo jungtis ir privatūs asmenys – tai ir tapo interneto gimimu.

Viena kertinių interneto populiarėjimo priežasčių tapo grafinė interneto naršyklė “Mosaic”, leidusi viename lange matyti grafinę medžiagą – paveikslėlius ar grafikus – ir tekstą. Tai nebuvo pirmoji tokio tipo programa, bet būtent “Mosaic” sulaukė didžiausio pripažinimo. Turėjo praeiti dar metai, kol buvo sukurta pirmoji “Netscape Navigator”, šiuolaikinės “Mozilla Firefox” pramotė, ir dar vieni, kol pasaulį išvydo “Internet Explorer”.

Naršyklės bei jų tobulėjimas tapo ir viena pirmosios finansinės audros IT srityje priežasčių. Tai vadinamoji “dot Com” era, ar “dot Com” burbulas, kai 1995–2001 m. neįtikėtinai išaugo verslas internete, steigėsi tūkstančiai kompanijų, bet baigiantis bumui nemaža dalis jų ir bankrutavo. Dažniausios žlugimo priežastys – netinkamai įvertintos ar pervertintos interneto galimybės, neoptimalus technologijų išnaudojimas ar elementariausias žmonių godumas.

Kuo virs internetas

Sakoma, kad istorija yra linkusi kartotis. Prieš keletą metų prasidėjo nauja interneto era, vadinamoji “Web 2.0″, kurioje kai kurie ekspertai įžvelgia šiek tiek pakitusių, bet jau pažįstamų “dot Com” bruožų. Pagrindiniai “Web 2.0″ požymiai – interaktyvumas (kai vartotojas gali būti ir kūrėjas), dėmesys virtualiai socialinei veiklai (tą puikiai iliustruoja socialinių tinklų populiarumo banga), žodžiu, galimybė kiekvienam tapti išklausytam ir įvertintam.

Apsukrūs verslininkai čia randa ar kuria pasipinigavimo nišas: kartais – atviras, kartais – puikiai užmaskuotas, tad nieko keista, kad čia sukasi milijardinės sumos. Juk, tarkime, vien “Facebook” per 2009-uosius uždirbo 800 mln. dolerių, ir reikia nepamiršti, kad beveik visos šios kompanijos paslaugos vartotojams – nemokamos.

Kas bus toliau? Dauguma prognozuotojų nebemato pasaulio be interneto. Ir čia kalbama ne tik apie aukštesnio lygio komunikaciją, kaip kad kasdienę duomenų kaitą tarp įmonių ar institucijų, t.y. bankinius pervedimus, elektroninę prekybą, duomenų bazes ar skaitmenines telekomunikacijas, bet ir apie kasdienes paprasto vartotojo galimybes.

Viena prognozuojamų “šviesių ateičių” – vadinamoji papildyta tikrovė, leisianti tinkle saugomą informaciją greitai ir patogiai pasiekti realiu laiku, realiame pasaulyje. Elementariausias pavyzdys: einant gatve ir pamačius restoraną, į jį nukreipiama išmaniojo telefono fotokamera, ir įrenginio ekrane iškart galima perskaityti lankytojų atsiliepimus apie šią įstaigą, sužinoti jos istoriją ar dienos valgiaraštį.

Tobulėjančios technologijos žada dar daugiau – jau dabar kuriami prie nešiojamojo kompiuterio ar išmaniojo telefono prijungiami akiniai, kurie savaime atpažins matymo lauke esančius objektus ir pateiks varotojui tinkle surinktą informaciją.

Dar turėtų plėstis ir taip jau ganėtinai aktyvi prekyba internetu. Žadama, kad daugeliui artimos ateities parduotuvių nebereikės prekybos salių – jas atstos elektroninės parduotuvės, tad pardavėjams beliks tarpininkauti tarp pirkėjų ir tiekėjų, taip dar išplečiant prekių pasiūlą. Ir visa tai – ne fantastiniai scenarijai, o procesai, vykstantys jau dabar.