Šį rudenį pristatyti žemės paviršiaus temperatūros tyrimai galutinai įrodė, kad mūsų planeta po truputį šyla. Dėl to tenka sunerimti, tačiau ar verta panikuoti?

Spalio pabaigoje tarptautinei mokslininkų bendruomenei buvo pateikti projekto „Berkeley Earth Surface Temperature“ (BEST) rezultatai, dar kartą įrodantys, kad mūsų planetos klimatas vis dėlto šyla. Vidutinė Žemės temperatūra per pastaruosius 50 metų pakilo vienu dviem laipsniais Celsijaus. Atrodytų, kokia nauda iš tokio projekto, kai apie klimato atšilimą pavojaus varpais skambinama jau gerus du dešimtmečius, be to, šio tyrimo rezultatai labai tiksliai sutampa su anksčiau pateiktais kitų klimato kaitą tiriančių organizacijų – JAV kosminių tyrimų agentūros (NASA), Vandenyno ir atmosferos tyrimų organizacijos (NOAA), Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimo padalinio (CRU) ir Didžiosios Britanijos meteorologinės tarnybos – duomenimis.
Atliekant BEST tyrimą buvo apdorota apie 1,6 mlrd. temperatūros rodmenų iš 39 tūkst. meteorologinių stotelių, išdėstytų visoje mūsų planetoje. Tyrimui taip pat buvo panaudoti duomenys iš 15 archyvų, įtrauktų į modeliavimo programą, kurią pasitelkę mokslininkai pabandė atkurti temperatūros kaitą planetoje nuo pat XIX a. pradžios. Tiesa, net trečdalis visų projekte naudotų meteorologinių stotelių parodė, kad temperatūra aplinkinėse vietovėse per pastaruosius 70 metų nukrito, taip pat į tyrimą nebuvo įskaičiuota vandenynų temperatūra. Vis dėlto bendra projekto išvada – vidutinė temperatūra žemės paviršiuje didėja.
„Kai kartu su kolegomis pradėjome tyrimą, manėme, kad skepticizmas dėl klimato atšilimo yra pagrįstas ir į keliamus klausimus turi būti atsakyta. Gauti rezultatai gan netikėtai gerai sutapo su ankstesnių klimato tyrimų išvadomis – mūsų planeta šyla“, – taip rezultatus apibendrino BEST projekto vadovas Berklio universiteto astrofizikas Richardas Mulleris.
Šioje studijoje jam talkino šiemet Nobelio premija už laimėjimus fizikos srityje apdovanotas Saulas Perlmutteris. Svarbu paminėti, kad R.Mulleris iki šiol buvo vienas pasaulinio atšilimo skeptikų, ne kartą gan kritiškai pasisakiusių apie ankstesnes klimatologų išvadas. BEST projektas netgi gavo finansavimą iš brolių Charleso ir Davido Kochų fondo, kurie vadovauja vienai didžiausių JAV kompanijų – „Koch Industries“. Ši korporacija užsiima naftos, dujų ir chemijos pramone, todėl jos savininkų dėmesį patraukė klimato atšilimo skeptikų rengiamas mokslinis tyrimas.

Klimato atšilimas – skeptikų ir šalininkų kova

Žmogaus veiklos sukelto klimato atšilimo klausimu mokslininkų bendruomenė, politikai bei pasaulio visuomenė susiskirsčiusi į dvi nesutaikomas stovyklas – tikinčius, kad klimato atšilimą sukelia žmogaus veikla, ir tokia galimybe abejojančius skeptikus. Iš tiesų ši priešprieša jau senokai yra peržengusi racionalios, moksliniais argumentais paremtos diskusijos ribas – klimato atšilimo šalininkų ir skeptikų ginčai pasiekė religinių batalijų lygmenį, kai dažnai pasitelkiami paprasčiausios propagandos ir viešųjų ryšių triukai.
Skleidžiamos panikos dėl klimato atšilimo apogėjus pasiektas 2006 m., kai buvo sukurtas du „Oskarus“ laimėjęs dokumentinis filmas „Nepatogi tiesa“, kuriame suvaidino ir buvęs JAV viceprezidentas bei vienas energingiausių kovotojų prieš klimato atšilimą Alas Gore‘as. Be to, 2007 m. A.Gore‘as kartu su Tarpvyriausybine klimato kaitos taryba buvo apdovanotas Nobelio taikos premija už pasaulio informavimą apie klimato kaitos keliamus pavojus.
Iš tiesų nemaža dalis mokslininkų šį filmą vadina propagandiniu, o jame pateiktą informaciją – perdėtai tendencinga ir klaidinančia. Beje, BEST projekto vadovas R.Mulleris yra parašęs knygą „Physics and Technology for Future Presidents“, kurioje kritikuoja daugumą „Nepatogioje tiesoje“ paniką sėjančių teiginių.
Žmogaus sukelto klimato atšilimo skeptikai trynė rankomis 2009 m. pabaigoje, vykstant „Klimatgeitu“ (aliuzija į Votergeito skandalą) pramintam skandalui. Tada buvo paskelbtas Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimo padalinio vadovo Philo Joneso ir kitų darbuotojų susirašinėjimas su kitais žymiais pasaulio klimatologais. Iš paskelbtos korespondencijos matyti, kad mokslininkai sudarė kai kurias kliūtis visuomenei gauti tikslius tyrimų duomenis ir trukdė skeptikų stovyklą palaikantiems mokslininkams patikrinti parengtas išvadas.
Tiesa, vėliau šį skandalą tyrę ekspertai pripažino, kad pažeidimai buvo smulkūs ir iš esmės nekeičiantys prieš tai atliktų tyrimų išvadų. Tačiau to pakako, kad visuotinio atšilimo skeptikai, o ypač JAV respublikonų partijos politikai, gautų naujų argumentų. Beje, „Klimatgeitas“ buvo viena priežasčių, paskatinusių klimato atšilimo skeptiką R.Mullerį imtis „Berkeley Earth“ projekto ir galiausiai pačiam įsitikinti, kaip yra iš tiesų. Šio tyrimo išvados privertė daugumą skeptikų atsitraukti – klimato atšilimo faktą turėjo pripažinti ir vienas didžiausių skeptikų Anthony Wattsas.
Vis dėlto tai nereiškia, kad abejojančių mokslininkų stovykla neturi kitų argumentų – juk net ir pats R.Mulleris savo išvadose priduria, kad „nors visuotinis atšilimas ir įrodytas, negalime tiksliai pasakyti, kokia dalimi jis priklauso nuo žmogaus veiklos ir kokios gali būti kylančios temperatūros pasekmės“. Nevertėtų pamiršti, kad klimatologijos mokslas gana jaunas – temperatūros matavimai prasidėjo tik 1800 m. ir iš pradžių visame pasaulyje buvo tik keletas meteorologinių stotelių.
Beje, tokių matavimų pradžia kaip tik sutampa su mažojo ledynmečio, kuris tęsėsi nuo XV a. vidurio iki pat XX a., pabaiga. Šiuo laikotarpiu buvo užfiksuotos ypač žemos temperatūros, storesnio ledo formavimasis šiauriniuose Atlanto vandenyse, neprognozuojamai kintantys vasarų orai Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Tarp svarbiausių tokio atšalimo priežasčių nurodoma sumažėjęs saulės aktyvumas, suintensyvėjusi ugnikalnių, išmetančių į atmosferą daleles, nepraleidžiančias saulės šviesos, veikla bei sulėtėjusi vandenynų srovių tėkmė. XX a. pradžioje mažasis ledynmetis pasibaigė, o žmonijos pramoninė veikla ypač stipriai suaktyvėjo, todėl natūralu, kad Žemės temperatūra po truputį kyla.
Žvelgiant dar plačiau, per pastaruosius 10 tūkst. metų, kai Žemėje formavosi žmonių civilizacija, temperatūra buvo aukštesnė – šiandien mes kol kas dar gyvename gana šaltu periodu. Šias išvadas mokslininkai daro tirdami giluminius ledo sluoksnio gręžinius Antarktikoje ir Grenlandijoje.

Energijos alkis dar ilgai nebus pasotintas

Kad ir kaip būtų, žmonija generuoja nemažą dalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Vien per pastarąjį dešimtmetį į atmosferą išmetama trečdaliu daugiau anglies dvideginio, o tai rodo daugiau nei 35 proc. padidėjusį pasaulinį elektros suvartojimą. Šiandien deginama apie 47 proc. daugiau anglių, 29 proc. daugiau dujų ir 13 proc. – naftos.
Daug kas kaltina JAV, antrą pagal dydį pasaulyje energijos vartotoją, dėl to, kad ši šalis nepasirašo Kioto protokolo, ribojančio valstybių į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį, ir netaiko šiltnamio dujų kvotų sistemos. Tačiau remiantis Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, dėl vis labiau JAV naudojamų skalūnų dujų anglies dvideginio emisija per pastaruosius dešimt metų šioje šalyje netgi sumažėjo 2 proc. ir toliau mažėja. Beje, didesniu tempu nei Europos Sąjungoje, nors čia galioja griežta kvotų sistema.
Vis dėlto didžiausią CO2 kiekį į atmosferą išmeta besivystančios šalys. Pavyzdžiui, Kinija per pastarąjį dešimtmetį išmeta 123 proc., visas Afrikos žemynas – trečdaliu, Azija – 44 proc., Artimieji Rytai – 57 proc. daugiau šiltnamio dujų. Ir neatrodo, kad šis energijos alkis bus greitai pasotintas atsinaujinančiais energijos šaltiniais.
Todėl net ir nutarus, kad į atmosferą patenkantis anglies dvideginis kelia katastrofišką grėsmę mūsų planetai, nėra aišku, kokių žingsnių reikia imtis ir ar jie padės sustabdyti inertišką atšilimo procesą. Štai, pavyzdžiui, rugsėjį atlikto tyrimo išvadose Nacionalinio atmosferos tyrimų centro vadovas Timas Wigley teigia, kad perėjimas nuo anglių prie dujų deginimo nebūtinai reikš klimato atšilimo sulėtėjimą, – juk deginant anglis į atmosferą išmetamos dalelės, dėl kurių temperatūra mažėja, nes jos blokuoja į žemės paviršių patenkančią saulės šviesą.
Galiausiai abi klimato atšilimo ginčo pusės neturėtų pamiršti, kad klimatologija, kaip ir kitos mokslo sritys, nuolatos kinta. Mokslui žengiant į priekį gan dažnai pasirodo, kad pripažinti ir patvirtinti dėsniai nebegalioja arba juos reikia pakoreguoti. O juk, be šiltnamio efekto, planetai neigiamą poveikį daro kitų rūšių tarša, kurios žala kartais gali būti net didesnė.

Fizikas prof. Willas Harperis: „Šių dienų kovos dėl klimato atšilimo iš dalies primena kryžiaus žygius.“