Algimanto Kauniečio fotografija/ Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo nuotr.

Kauno fotografijos galerijoje nuo balandžio 28 d. vyksta paroda „Nuogo kūno teorija“. Tai iš tiesų reta galimybė, kada galima susipažinti su profesionaliai iš archyvų atrinktomis fotografijomis, kuriose akcentuojamas akto žanras. Parodoje eksponuojamos fotografijos, sukurtos iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, ir toks pasirinkimas intriguoja. Lankytojai supažindinami ne tik su akto žanru, bet taip pat parodoma, kaip fotografas suvokia moterį, ką per fotoaparato objektyvą pasirenka užfiksuoti ir kaip per fotografijos lauką vyksta dviejų žmonių komunikacija – šiapus ir anapus fotoaparato.

Astijus Krauleidis-Vermontas, kamane.lt

Eksponuojamos XX a. 7–9 dešimtmečių aktų fotografijos, kuriose svarbiausia – akcentuoti moterį, ją išaukštinti, pabrėžti jos paslaptingumą ir subtilumą. Kiekvienas autorius skirtingai suvokia moterį, kuri jiems yra ne tik estetikos objektas, bet taip pat ir mūza (per realybę, koliažo principą, fotografijos proceso eksperimentus). Rodos, fotografijoje konstruojamas vientisas pasakojimas, kada riba tarp lyčių išnyksta. Nėra aiškios linijos, kuri skirtų fotografą ir fotografuojamą moterį. Mezgamas dialogas, reflektuojamas moteriškumas ir kuriama dvimatė erdvė – šiapus ir anapus objektyvo.

Fotografijoje konstruojamas vientisas pasakojimas, kada riba tarp lyčių išnyksta.

Todėl svarbu, kad parodoje „Nuogo kūno teorija“ per daugiau nei 30 darbų parodomas daugialypis moters mitas, kuriame kūnas pasakoja savo istoriją, o fotografuojama moteris – savo. Pasak fotomenininkės Mildos Kiaušaitės, „meno kritikas, rašytojas, dailininkas Johnas Bergeris skiria dvi kūno apnuoginimo sampratas – atvirą nuogybę, kurioje nelieka paslapties, bei nuogumą, virstantį priedanga. Objektyvuotas, sudaiktintas kūnas susisupa savajame nuogume, juo prisidengia prieš agresyvius fotoaparato-ginklo šūvius arba pats tampa ginklu, užvaldančiu esantįjį kitoje kameros pusėje.“[1].

Parodą sudaro įvairių autorių darbai. Skirtingas moters apibrėžtis fotografijos erdvėje reflektuoja Algis Jakštas, Algimantas Kaunietis, Gintaras Balionis, Vitalijus Butyrinas, Vaidotas Grigas, Rimantas Dichavičius, Aleksandras Macijauskas ar Vytas Dainelis. Iš tiesų ekspoziciją galima tyrinėti dvejopai: kiekvieną fotografiją analizuoti atskirai arba ieškoti bendrų vardiklių, kurie leistų kurti moters mitą.

A.Macijauskas į moterį žvelgia per fotografijos erdvių dekonstrukciją, tiksliau, pasirenka perteikti siurrealią nuotaiką; R.Dichavičiui moteris – tarsi deimantas, skleidžiantis paslaptingumą, kai moters žvilgsnis nėra nukreiptas į fotoaparato objektyvą. Taip pat išsiskiria V.Butyrinas, kuris pirmame plane akcentuoja susimąsčiusį vyrą, o antrame – moterį, laikančią už nugaros tulpę (fotografijos pavadinimą „Nuskintas žiedelis“ galima interpretuoti dviprasmiškai – kalbama apie moters prarastą grožį arba nekaltybę).

Apie parodą, kurioje pristatoma aktų žanro samprata iki Lietuvos nepriklausomybės, kalbamės su jos kuratoriumi Donatu Stankevičiumi.

- Apie kūną buvo kalbama nuo antikos laikų Platono („Mat kai kurie sako, kad kūnas yra sielos antkapis, po kuriuo ji dabartinėje esamybėje palaidota“), Renesanse W. Shakespeare’‘o dramoje „Otelas“ yra brėžiama skirtybė tarp žmogaus išorinių išgyvenimų ir savo kūno pažinimo („Kūnas – tai sodas, kurio sodininkas – mūsų valia“). Šiandien žmogaus kūnas nėra homogeniškas: jis nuolatos kinta. Kaip manote, kokia kūno svarba yra fotografijos mene, kai žvelgiame į XX a. 7–9 dešimtmečių aktų fotografijas parodoje „Nuogo kūno teorija“?

- Manyčiau, kad galima pažvelgti dvejopai. Kūnas yra kaip įkvėpimo šaltinis, vėliau naudojamas kaip priemonė atvaizdui sukurti. Dėmuo, sudedamoji atvaizdo dalis, kuri gali būti labai estetizuota, arba suvulgarinta ir provokuojanti. Antruoju atveju kūnas svarbus iki fotografavimo. Pseudo kūrėjas nurengia modelį ir jam to pakanka. Į tolimesnį kūrybinį procesą nebesigilina, tiesiog nuspaudžia fotoaparato mygtuką, o atvaizdas išduoda jo ketinimus.

Aleksandro Macijausko fotgrafija / Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo nuotr.

- Parodoje susikoncentruojama į aktų fotografijas, kuriose užfiksuotos moterys. Kokia Jūsų nuomonė apie aktų fotografijas šiandien, t. y. XXI a.? Ar galima teigti, kad parodos tikslas – parodyti, jog akto žanras fotografijoje skyla į dvi kryptis: mistifikaciją ir fotografijos estetiką, kaida nuogas kūnas konstruoja estetiką arba per fotografiją pasirenkama jį tyrinėti?

- Negaliu teigti, kad esu šio žanro specialistas. Galbūt atvirkščiai, stebėdamas šį žanrą dažnai ieškau pagrįstumo, kurio neretai trūksta, ir tai skatina panagrinėti teoriją, kad dažnai noras pažiūrėti į nuogą kūną prisidengiant fotoaparatu yra didesnis, nei sukurti įstabų ir meninę vertę turintį atvaizdą. Ir skirtumo tarp laikmečių aš nematau, nes šios dvi intencsijos buvo visados.

O kalbant apie patį atvaizdą, tai šiuolaikinis atvaizdas turi ne tiek daug savitumo, nes ne tik kad nėra tikslo sukurti ką nors unikalaus, bet ir išpildymas dažnai vienodas. Be to, ir nuogas kūnas dabar nieko nestebina. Mėginančių kompensuoti savo intelekto spragas nuogumu ir tik veidą prisidengiančių mobiliuoju telefonu – pilnas internetas.

- Kokias akto žanro fotografijos kryptis, menininkus galėtumėte išskirti? Įdomu tai, kad kadrai užfiksuoti iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

- Parodos koncepcija leido pasirinkti didelę fotografų įvairovę, kurių kiekvienas savaip supranta ir kuria šio žanro fotografiją. Man labiau prie širdies gerai apgalvoti, paveikūs papildomu kontekstu, o ne vien nuogą kūną rodantys atvaizdai. Nepriklausomybė, tarsi turėjusi išlaisvinti kūrėjus nuo cenzūros periodinėje spaudoje ir ekspozicinėse erdvėse, turbūt suveikė atvirkščiai. Laisvai kurti gal ir lengviau, bet, panašu, kad motyvacijos kai kuriems autoriams anuomet buvo daugiau.

Vyto Dainelio / Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo nuotr.

- Ar sutiktumėte, kad parodos „Nuogo kūno teorija“ darbai parodo, jog fotografijos lauke išnyksta riba tarp to, kas fotografuoja, ir to, kas pozuoja?

- Ne visai. Arba ne fotografijos lauke, o elementaraus žmogiškumo. Fotografas, neturintis, ką pasakyti atvaizdu, nes turėjo tikslą tik nurengti modelį, rodydamas fotografiją viešai irgi apsinuogina. Bet skirtumas tarp jo ir modelio vis tiek išlieka, nes pastarasis lieka lyg ir išnaudotas. Žinoma, egzistuoja atvejai, kai paties proceso modeliui reikia nemažiau.

- Kodėl pasirinkote tokį įdomų fotografijų eksponavimo sprendimą, kai darbai įkomponuojami į nišas, primenančias atviras dėžutes? Ar nėra taip, kad pasirenkate kiekvieną moterį mistifikuoti?

- Tokiu būdu niekaip nesuniveliuoju visų fotografijų ir leidžiu žiūrovui pailsėti erdvėje. Atradęs tinkamą stebėjimo kampą, jis susipažįsta su atvaizdu, o žengus žingsnį link kito, prieš tai buvęs tarsi išnyksta.

Rimanto Dichavičiaus fotografija / Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo nuotr.

***

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 19 d.