Būsimam premjerui, o ypač kultūros ministrui, anot kultūros eksperto, pirmojo Lietuvoje privataus “Vaivorykštės” teatro įkūrėjo ir vadovo Petro Mendeikos, derėtų prisiminti kad “bitlas” Paulas Mccakartney’s lordo titulą iš karalienės gavo ne už išskirtinius nuopelnus pasaulio muzikos menui, o už nuopelnus Didžiosios Britanijos iždui.

Taigi, tik kai tokį mąstymo ir pagarbos kultūrai lygį pasieks ir Lietuvos politikai, tada gal ir išsiropšime iš provincialaus, dar sovietinio meno reikšmės suvokimo ir vertinimo. Tuomet gal nesakysime, kad menas – tai šokiai ir dainos, o teigsime, kad tai – inovatyvi ir reikšminga ne tik tautos gyvenimo, jos konsolidavimo, bet ir ekonomikos sritis. Gal tuomet nelaikysime kultūros tik švietimo tarnaite, nes yra greičiau atvirkščiai, ir taip nežeminsime menininkų ir visos meną kuriančios tautos. Taigi, kokios būtų P.Mendeikos įžvalgos ir pasiūlymai premjerui.

Sudėtingiausia: rasti kultūros ekonomiką išmanantį ministrą
Per atkurtos nepriklausomybės metus matėme visokių premjerų: stipresnių, silpnesnių.., bet vis dėlto tai buvo ir bus vienas ryškiausių ir daugiausia lemiančių politinių postų realiame mūsų šalies gyvenime ir iš buvusiųjų premjerų būtina pasimokyti. Tačiau stipriąja premjero korta galėtų tapti komanda, kurią jis suformuos iš ministrų, taip pat – ministrų kompetencija bei jų komandų patirtis.
Bet čia, manau, ir slypi svarbiausias visai tautai klausimas, keliantis daugiausia nerimo. Ypač po to, kai paaiškėjo, kad galima būsimoji premjero aplinka dalijasi ministerijas ne pagal kompetenciją, atsispindinčią programinėse nuostatose ir išreiškiamą partijų turimomis asmenybėmis norimoje valdyti srityje, o pagal pinigų srautus ir ypač – europinių pinigų srautus.
Tai tampa dar akivaizdžiau, pažvelgus į partijų rinkiminių programų kultūros dalį, jei tik partijos tokią turi, nes štai, Tvarka ir teisingumas iš viso neturi. O juk kultūroje aiškiausiai atsiskleidžia žmogus, jo asmenybė, išsilavinimas, kompetencija, čia nepasislėpsi už populistinių frazių “remsim ir skatinsim“ ir skardinių būgnelių tratėjimo apie „naktinę reformą“ ar partinių interesų, dangstomų „rinkėjų išreikštu pasitikėjimu“, kurį nemažai įtakojo gausus nusikaltėlių būrys (balsų pirkimo kalėjimuose skandalas).
Nesame tokia didelė tauta, o ir partijos – ne tokios skaitlingos, kad galėtų pasigirti savo gretose turinčios geriausius konkrečių sričių atstovus ir kad galėtų, kaip Viktoras Uspaskichas, pareikšti, jog savo partijoje turi visų sričių specialistus, galinčius tapti kompetentingais ministrais. Vos pažvelgus į Darbo partijos kultūros programą – visa „kompetencija“ kaip ant delno, nereikia nieko aiškinti (gurmanams dar rekomenduočiau žvilgtelti į šios partijos įstatų kultūrai skirtą dalį, ji itin pikantiška ir sukurta, matyt, skambant kanklėms ir balalaikoms). Su darbiečių kultūrine programa tegalėtų konkuruoti ir net laimėti „kompetencijos“ lygmenyje tik LLRA programa, žinoma, neskaitant TT, kuri iš viso nesugebėjo net suformuluoti savo kultūrinių nuostatų ir yra visiškoje kultūros paraštėje.
Rinkiminių debatų metu ši kompetencija labai ryškiai atsiskleidė, kai viršų ėmė emocijos, o ne išmanymas, ne komandinis mąstymas, tautos interesai, darbų tęstinumas, o vadų ir vadukų savireklama, kuri dažnai pasirodydavo žemiau kritikos. Diskusijose – jei tik jas galima taip pavadinti, kai nesiklausoma prelegentų ir net nebandoma diskutuoti, o rėkiama ir svaidomasi reklaminiais lozungais – dominavo ne mus vienijančios temos paieškos, o skaldančios temos eskalavimas. Ta absoliučiai visuose debatuose dominuojančia tema tapo – kas geriau pagarbins ekonominį Aukso veršį, kuris turėtų išspręsti visas mūsų problemas ir padaryti mus laimingais, norim mes to ar ne. Anot politikų, ekonomika turėtų apipilti mus gėrybėmis ir sugrąžinti emigrantus namo, bet su sąlyga, kad tik jeigu jie ar jis bus išrinkti ir valdys.
Tačiau ne ekonomika mus kaip tautą vienija – mes dirbame skirtingų šalių ekonomikoms, net gyvendami Lietuvoje. Visada buvo ir bus šalių, kur žmonės gyveno ir gyvens materialiai geriau nei Lietuvoje, ir mes nesame lengvatikiai, kad patikėtume lozungais, jog čia, gimtinėje, greit ar labai greit bus sukurtas komunizmas ir visi emigrantai, viską metę, puls namo, į pažadėtąjį rojų, nes komunizmas ir yra ne kas kita, kaip materialusis rojus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.