Sostinės galerijoje „Kunstkamera“ atidaryta teminė dailės ir muzikos noktiurnų paroda „Nox lunaris Nox perfecta“ (Mėnesienos naktis – tobula naktis). Joje eksponuojami dvidešimties žymių lietuvių dailininkų noktiurnai – nuo Ferdinando Ruščico iki Rūtos Katiliūtės.

Surinkus juos draugėn galima konstatuoti, kad noktiurnams būdingos šaltos mėlynos spalvos ganėtinai svetimos lietuviškam mentalitetui – žalia jam gerokai artimesnė. Marinos žanras, kuris dažnai asocijuojamas su noktiurnais, taip pat nėra stiprioji mūsų dailės mokyklos pusė. Nors tokius noktiurnus puikiai tapė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, išimtis veikiau patvirtina taisyklę.

Noktiurnų tema lietuvių dailėje, priešingai nei Vakarų Europoje, nėra dažna. Jau Rembrandtas buvo didelis šviesotamsos meistras, tačiau noktiurnas ypač suklestėjo XIX a. Šią temą vienas pirmųjų dėsningai plėtojo vokiečių romantikas Casparas Davidas Fridrichas, vėliau – šveicaras Arnoldas Böcklinas ir JAV kilmės britas Jamesas Abbottas McNeillas Whistleris bei graikų kilmės rusas Archipas Kuindži, taip pat rusų simbolistai Michailas Vrubelis ir Nikolajus Rerichas.

Noktiurnas siejasi su romantizmu ir misticizmu, yra rafinuotas ir reikalaujantis didelio profesinio meistriškumo, nes šaltą mėnulio švytėjimą perteikti sudėtingiau nei šiltą saulės šviesą.

Pirmoje lietuviškojo noktiurno parodoje pristatomi Neemijos Arbit Blato, Česlovo Janušo, Viktoro Petravičiaus, Akvilės Zavišaitės ir kitų meistrų tapyti nakties peizažai. Parodos metu galerijoje mėnesienos nuotaikas skleidžia ir muzikiniai noktiurnai, parašyti Johno Fieldo, Frédérico Chopino, Claude’o Debussy ir kitų žymių kompozitorių