8-ajame XX a. dešimtmetyje žymus prancūzų filosofas, kultūrologas ir semiotikas Roland’as Barthes’as nutarė išsiaiškinti, kas gi yra fotografija pati savaime. Įsižiūrėdamas į mirusios motinos fotografijas, jis pamėgino suprasti, kodėl vieni vaizdai jį traukia, o kiti – ne, kas skiria fotografiją nuo kitų vaizdo kūrimo būdų.

Apmąstymus apie fotografijos esmę ir prigimtį R. Barthes’as apibendrino 1979 m. esė forma parašytoje paskutinėje savo knygoje „Camera lucida. Pastabos apie fotografiją“. Ši knyga, kurią lietuviškai išleido „Kitų knygų“ leidykla, iki pat šiol yra pats įtakingiausias fotografijos fenomeno aiškinimas.

Joje filosofas atsisakė eiti išmintais keliais ir rizikavo prabilti kitiems nesuprantama kalba. Jo pasiūlyti teoriniai fotografijos aiškinimo įrankiai įvardijami lotyniškais terminais „studium“ ir „punctum“. Pirmasis jų – „studium“ – apibrėžia kultūrinę, kalbinę ir politinę fotografijos interpretaciją, antrasis – „punctum“ – perteikia asmeninių emocijų prasmę, leidžiančią užmegzti tiesioginį intymų ryšį su nufotografuotu vaizdu.

„R. Barthes’as ėmėsi kurti naują „mokslą vienam objektui“, rizikuodamas kalbėti balsu, kurio niekas nesupras. Atmetęs kultūros ir mokslo tiesas, jis užčiuopė skirtumą tarp tik sudominančių ir iš tiesų užburiančių vaizdų. Žiūrėdamas į neseniai mirusios motinos fotografijas, Barthes’as atskleidė kiekviename vaizde glūdintį laiko paradoksą, iš proto varančią įtampą tarp būties ir nebūties“, – sako knygos vertėja, menotyrininkė, VDA Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėja Agnė Narušytė.

Teigdamas, kad fotografinis patyrimas visada yra konkretus, R. Barthes’as šioje knygoje gvildena laiko, atminties, mirties ir tapatybės problematiką. Tyrinėdamas savo emocijas bei įžvalgas, patirtas žvelgiant į nejudrius objektus popieriuje, jis siekia suprasti ne tik fotografijos, bet ir savo prigimtį.

Ši kelionė į save per fotografiją aprašyta gyvai, neslepiant nuostabos, abejonės ir skausmo. Filosofas įtraukia skaitytoją į atvirą pokalbį, kuris tęsiasi ir knygai pasibaigus. Kartais – ir per pačių skaitytojų rašymą apie fotografiją, kuri ir toliau vilioja nežinomybe.

„Mano manymu, R. Barthes’as yra puikus tyrinėtojas, nuostabiai reiškiantis savo mintis. Fotografijos paviršiuje („studium“) mikroskopiškai tiksliai nustatydamas detalę („punctum“), jis suranda vektorių – fotografijos veikos draminį konfliktą, paleidžiantį jo vaizduotę. Geresnio žiūrovo nesurasi! Sunku pasakyti, kuo tapo žiūrovas ir fotografas šiais laikais, kai fotografuojama mobiliaisiais telefonais, tačiau R. Barthes’o „Camera lucida“ iki šiol lieka nepralenkiamas stebėtojo refleksijos šedevras“, – įsitikinęs fotografas, VDA Fotografijos ir medijos meno katedros vadėjas Alvydas Lukys.

P. S. „Camera lucida“ (lot. šviesus kambarys)– įrenginys atvaizdams piešti, susidedantis iš prizmių ir veidrodžių sistemos, kuri leidžia kartu matyti daiktą ir piešimo plokštumą.