Technologijų srityje „Mini Nobelį“ šiemet skyrėme ultragarso mokslo atstovui Kauno technologijos universiteto profesoriui Rymantui Jonui Kažiui, mokslo pasaulyje radusiam nišą, į kurią net ir didžiausių valstybių mokslininkai lig šiol nedrįso įžengti.

Vienas iškiliausių Lietuvos inžinierių, Kauno technologijos universiteto profesoriaus Kazimiero Baršausko ultragarso mokslo instituto direktorius prof. Rymantas Jonas Kažys tvirtina nesuprantantis kai kurių savo kolegų verkšlenimo, kad Lietuvos mokslas blogai finansuojamas. Pasak profesoriaus, šiais laikais galimybės gauti pajamų savo moksliniams tyrimams ir įsigyti moderniausią mokslinę įrangą yra neaprėpiamos – tereikia nesnausti ir jomis pasinaudoti. „Mini Nobelį“ technologijų srityje prof. R.J.Kažiui skyrėme už pastarųjų dviejų dešimtmečių ultragarso mokslo laimėjimus, jau seniai peržengusius Lietuvos valstybės ribas.
„Tik 25 proc. visų mūsų pajamų ateina iš KTU biudžeto, o 75 proc. mes patys uždirbame įvairiais būdais – per europinius projektus arba dvišales sutartis su Lietuvos ir užsienio įmonėmis“, – maloniai nustebina R.J.Kažys, pridurdamas, kad kaip tik dėl to jų instituto turima įranga šiuo metu yra viena moderniausių Europoje, o dirbančių mokslininkų atlyginimai gerokai viršija šalies vidurkį.
Mažos šalies mokslininkams su savo idėjomis prasimušti tarptautiniuose vandenyse kur kas sunkiau nei didžiųjų ekonomiškai stipriausių valstybių. Tad kaip tą pavyko padaryti prof. R.J.Kažiui su kolegomis, kuriuos Lietuvoje dėl specifinių tyrimų jau patys susiranda užsakovai arba kolegos mokslininkai iš įvairių pasaulio šalių?

Belgams negalėjo padėti niekas, išskyrus lietuvius

Svarbiausia – rasti savo išskirtinę nišą, pasiūlyti ką nors tokio, ko daugiau niekas nedaro. Būtent tai ir padėjo pelnyti sėkmę Lietuvos ultragarso mokslininkams su R.J.Kažiu priešakyje bei pasiekti, kad, be Lietuvos biotechnologijų ar lazerių kūrėjų, pasaulis sužinotų ir apie mažos Rytų Europos šalies ultragarsininkus.
„Mes turime savo nišą pasaulyje – sritį, kurioje daug kas atsisako dirbti. Tai ultragarso matavimai ir diagnostika ekstremaliomis sąlygomis: esant labai aukštai temperatūrai, aukštam slėgiui, radioaktyviam spinduliavimui ir t.t. Tai yra mūsų specifinė patirtis, žinios, kurių kiti neturi“, – aiškina profesorius.
Sužinoję, kad lietuvių mokslininkai kuria tokias ultragarso matavimo sistemas, kokių kurti nesiima daugiau niekas kitas, į KTU Ultragarso mokslo institutą kreipėsi ir Belgijos atominių tyrimų centro, įsikūrusio pasienyje su Olandija, specialistai, pateikdami užsakymą – sukurti ultragarsinę vizualizacinę sistemą naujo tipo branduoliniam reaktoriui, deginančiam radioaktyviąsias atliekas, kuri leistų skysto švino ir bismuto lydinio aplinkoje, veikiant stipriai radiacijai, gauti branduolinio reaktoriaus vidaus vaizdus bei užtikrinti saugų jo darbą.
„Tai naujo tipo branduolinis reaktorius, aušinamas ne vandeniu, bet skystu metalu, ir problema ta, kad jo viduje neįmanoma nieko matyti naudojant nei optikos prietaisus, nei elektromagnetinius spindulius, o pagal saugumo reikalavimus reikia stebėti vidinę reaktoriaus būklę, – pasakoja R.J.Kažys. – Šiuo atveju vienintelis būdas išspręsti problemą yra pasitelkti ultragarsines bangas, kurios leidžia gauti ne tik žmogaus organizmo, bet ir reaktoriaus vidaus vaizdą. Dirbdami daug metų sukūrėme technologijas, kokių iki šiol nebuvo, leidžiančias dirbti skysto metalo viduje: mūsų sistema gali ilgai funkcionuoti skysto metalo aplinkoje be aušinimo. Dabar šios technologijos patentuojamos – rengiama paraiška europiniam patentui, ir jei viskas klostysis sėkmingai, jos turi didelę perspektyvą daug branduolinių reaktorių turinčiose JAV, Prancūzijoje, taip pat mūsų projektu labai domisi Indijos branduolinio sektoriaus specialistai.“
Pasak profesoriaus, belgai, naująjį reaktorių ketinantys paleisti maždaug po dvejų metų, nerado nieko, kas būtų geriau už lietuvių sukurtas technologijas, nors šioje srityje dirbančių mokslininkų žvalgėsi įvairiose šalyse.
„Jie kreipėsi į mus, nes visas pasaulis atsisakė su jais dirbti. Tada susirado mus, o aš buvau tiek kvailas, kad sutikau, – juokauja R.J.Kažys. – Kodėl? Nes tai labai sudėtingas projektas. Visi, į kuriuos kreipėsi mūsų užsakovai iš Belgijos, sakė, kad ne, jie to nedarysią, o mes pasakėme – kodėl gi ne.“
Lig tol skysto švino ir bismuto lydinio akustinės savybės buvo beveik nežinomos, todėl atlikti fundamentalūs tyrimai, kurių metu pasaulyje pirmąkart buvo išmatuotos ultragarsinių bangų greičio švino ir bismuto lydinyje temperatūrinės priklausomybės, bangų slopinimas, ir atliekant eksperimentą pademonstruota, kad net aukšto dažnio ultragarsinės bangos gali būti priimtos joms nusklidus net kelių metrų atstumą.