Iš Sankt Peterburgo atvežtos garsių dailininkų portretų graviūros.

Praėjusią savaitę Vilniaus paveikslų galerijoje atidarytos parodos „Fecit ad vivum“ kuratorė, iš lietuvių tremtinių šeimos kilusi Valstybinio Ermitažo muziejaus Vakarų Europos vaizduojamojo meno skyriaus vyresnioji mokslinė bendradarbė Nijolė Masiulionytė rekomenduoja susirengus į šią parodą nepatingėti kišenėn įsimesti lupos: tik su ja įžvelgsite nedidelio formato atspauduose kadaise kruopščių menininkų įrėžtus smulkiausius taškelius ir brūkšnelius.

Raižytojai – taip pat kūrėjai

Parodoje lankytojams pristatoma unikali šimto graviūrų kolekcija iš Valstybinio Ermitažo imperatoriškojo rinkinio. Lietuvos žiūrovai pirmą kartą pamatys pasaulinio garso dailininkų Rembranto, Antonijaus van Deiko, Žako Kalo kūrinius, Albrechto Diurerio, Mikeladželo Buonaročio ir daugelio kitų XVI–XVIII a. Europos dailininkų portretus, sukurtus jiems gyviems esant („fecit ad vivum“).
Tiesa, eksponuojamų autoportretų autorius dažniausiai būna jau ne graviūroje pavaizduotas menininkas, o kitas asmuo. Šis asmuo – tai raižytojas, graviūroje atkartojęs originalų dailininko tapytą autoportretą. Būtent nuo raižytojo priklausė graviūros estetika, jos dekoras, prasminę turinio visumą papildančios simbolikos išdėstymas. O svarbiausias tokio kūrinio vertės rodiklis būdavo nepriekaištinga meistrystė. Grafikas, pagal pavyzdį išraižęs šedevrą, tais laikais būdavo vertinamas taip pat pagarbiai kaip ir originalių portretų autorius.
„Visi jie – ryškios, savo kūrybai prilygstančios asmenybės, tik jų gyvenimai, veikiami įvairių aplinkybių, klostėsi skirtingai, – pasakoja kuratorė N.Masiulionytė. – Būta turtuolių ir gyvenusių skurdžiai, verslių ir neturinčių tos dovanos, nuolat supamų gerbėjų ir niūrių atsiskyrėlių. Vieni siekė šlovės ir gyvenimo patogumų, kitiems tie dalykai rūpėjo mažiau. Be grynuolių, savamokslių, stebinusių savo šedevrais, sėkmės siekė kruopštūs darbininkai, ištikimi giežtoms taisyklėms, bet taip pat palikę pėdsaką grafikos istorijoje. Tenka tik apgailestauti, kad žinių apie jų kasdienį gyvenimą liko palyginti mažai, o už tai, ką žinome, esame dėkingi meno istorikams, biografams – Džordžui Vazariui, Karelui van Manderiui, Filipui Balnučiui, užfiksavusiems asmeninio menininkų gyvenimo detales, jų charakterio savybes.“

Ermitažas laukia „Fluxus“ ir M.K.Čiurlionio

„Paroda skirta tikriems meno mėgėjams, pažįstantiems ne tik Rembrantą, Rubensą, Mikelandželą, bet ir kitus tos pačios epochos menininkus“, – teigė Lietuvoje viešėjęs Valstybinio Ermitažo muziejaus generalinis direktorius Michailas Piotrovskis.
Šis muziejus Sankt Peterburge 2011 m. priėmė 2,8 mln. lankytojų. Pasak M.Piotrovskio, tai optimalus skaičius, nes vasarą, kai mieste padaugėja turistų, pro lankytojų minią salėse būna sunku prasibrauti netgi Ermitažo vadovui. Tiesa, užsieniečiai statistiškai tesudaro penktadalį muziejaus svečių – maždaug tiek pat, kaip ir lankytojai iš Sankt Peterburgo. Žymiausio Rusijos muziejaus vadovas tvirtina, kad peterburgiečiai vertina galimybę dažnai lankytis Ermitaže ir ja naudojasi.
„Seniai pastebėta, kad ekonominių krizių metu muziejuose padaugėja lankytojų. Kai žmonės nebeišgali įsigyti naujų automobilių, jie užsuka į Ermitažą“, – pasakojo M.Piotrovskis.
Paklaustas, kokius Lietuvoje saugomus kūrinius galima būtų eksponuoti Ermitaže, svečias minėjo „Peterburgo dailininką“ Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kurio parodą tikimasi surengti, ir neseniai Vilniaus miesto įsigytą „Fluxus“ meno kolekciją.
M.Piotrovskis taip pat džiaugiasi sostinės mero Artūro Zuoko atgaivinta iniciatyva Vilniuje statyti šiuolaikinio meno muziejų. Tiesa, dabar kalbama jau nebe apie Guggenheimo, o būtent apie Ermitažo muziejaus ekspozicijai skirtus rūmus dešiniajame Neries krante.
„O kol tokių rūmų nėra, džiaugiamės galimybe savo parodą pristatyti Vilniaus paveikslų galerijoje“, – užbaigė pokalbį garbingas svečias iš Sankt Peterburgo.