Šventiniai renginiai, dramos ir operos spektakliai, paskaitos studentams ir verslininkams – visa tai iš režisieriaus Gyčio Padegimo kūrybinės veiklos repertuaro.

“Artimiausia mano “premjera” – Kovo 11-osios eisena Vilniuje, Gedimino prospekte, skirta Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui paminėti. Matote, po pernykštės Dainų šventės tapau dar ir masinių renginių režisieriumi”, – linksmai dėsto Gytis Padegimas.

Jis tikisi, kad šventinę dieną centrine sostinės arterija (po ilgokos pertraukos) eis ne kažko iš valdžios reikalaujančių, o geranoriškai nusiteikusių piliečių kolonos. Skirtingose vietose susirinkę eisenos dalyviai susitiks Katedros aikštėje.

“Čia, prie garsiojo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio būstinės balkono, numatyta ir pirmoji mūsų eisenos stotelė. Romualdo Ozolo prašiau, kad parinktų nūdienai aktualių citatų iš tuometinių Sąjūdžio dokumentų. Tokių, kurios įtaigiai bylotų, kiek nuo kažkada deklaruotų gražių ketinimų dabar esame nutolę”, – pasakoja režisierius.

Panašių sustojimų kelyje iki Seimo numatoma dar du: Vinco Kudirkos ir Lukiškių aikštėse. Ko tikėtis eisenai pasiekus Nepriklausomybės aikštę? “Vėliavų kėlimo ir teatralizuoto renginio, kuriame dalyvaus keturi nepriklausomos Lietuvos prezidentai. Norėčiau, kad Seime tą dieną būtų surengta atvirų durų diena, vyktų teminės diskusijos, kuriose nuomonę valstybės valdymo klausimais galėtų pareikšti jaunimas. Jis turi idėjų, tik jo balsas, kaip to šuns, į dangų neina. Arba intelektualai: netiesa, kad jie tyli, tiesiog jų niekas nesiklauso”, – tvirtina Gytis.

Svarbiausia, kad šventėje netrūktų geros nuotaikos ir lietuviškų dainų, nes šūkiais ir deklaracijomis jaunosios kartos mylėti tėvynės neišmokysi. Greičiau to galėtų išmokyti lietuviškos melodijos, pasakų personažai ir turtinga tautosaka. Todėl pasikalbėti su režisieriumi susitinkame Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame G.Padegimas dabar repetuoja Jono Tamulionio operą vaikams “Bruknelė”.

Obuolys spintoje

Teatras, kurio klaidžiuose koridoriuose pašnekovas prisipažįsta vis dar pasiklystantis, – jau paskutinis valstybinis teatras Lietuvoje, į kurio repertuarą iki šiol nebuvo įtraukta G.Padegimo sukurtų spektaklių. “Tiesa, Julius Andrejevas anksčiau yra siūlęs statyti G.Bizet operą “Karmen”, tačiau netrukus po to paliko teatro vadovo kėdę, ir spektaklis buvo perduotas lenkų teatralų komandai”, – patikslina režisierius.

Su operos žanru Gytį sieja jo vaikystės prisiminimai. “Solistė Irena Žukaitė mano giminaitė buvo, todėl mažas ne sykį bėgiojau po teatro J.Basanavičiaus gatvėje užkulisius. Atsimenu, kartą Elena Čiudakova dovanojo obuolį. Aš, vaikas, įsidėjau jį į spintą ir žadėjau saugoti visą gyvenimą. Kiek buvo ašarų, kai obuolys ėmė ir supuvo”, – šypsosi G.Padegimas.

“Bruknelė” jam artima tiek kompozitoriaus pasirinkta lietuviška melodika, tiek mitologizuotais, gyvąją gamtą sudvasinančiais poeto Martyno Vainilaičio pasakos herojais. O dar turtinga lietuvių kalba, kokios šiandien vis rečiau išgirsi. Net repetuojantys solistai klausinėja: “Režisieriau, ar lietuvių kalboje tikrai yra toks žodis?”

Dirbdamas atnaujinta scenos įranga galinčiame pasigirti Nacionaliniame operos ir baleto teatre, G.Padegimas ketina pasinaudoti jo techninėmis galimybėmis. “Ypač pamėgome scenos duobę. Todėl šiame pastatyme ir Bruknelė Uogelė iš po žemių dygsta, ir velniai nelabšiai pragaruos pranyksta”, – atskleidžia režisierius.

Gytis dėkingas teatro vadovams už tai, kad jų požiūris į vaikams skirtą scenos kūrinį buvo rimtas, tad “Bruknelės” publika turės galimybę klausytis garsių operos atlikėjų: Joanos Gedmintaitės, Edmundo Seiliaus, Kęstučio Alčiauskio, kuris, pristatydamas būsimą spektaklį ir ta proga teatro surengtą vaikų piešinių konkursą, apvažiavo nemažai Lietuvos mokyklų. Kai atėjo laikas atrinkti geriausius piešinius, porą dienų raudonasis teatro fojė, vaikų darbais nuklotas, mirgėte mirgėjo. Iš įvairiausių šalies kampelių atkeliavo beveik pusantro tūkstančio “Bruknelės” personažus vaizduojančių piešinių.

O kokių laiškų sulaukta! Štai vienos Rokiškio mokyklos ketvirtokai dalykiškai suskaičiavo, kiek jiems kainuotų kelionė į Vilnių, kiek bilietai į spektaklį, ir atsiprašė, kad į premjerą tikriausiai neatvyks. “Bet neišdegė: pakviečiau juos į nemokamą generalinę repeticiją”, – juokiasi režisierius.

Kultūra ir laisva rinka

Po vakarinių repeticijų G.Padegimas dar spėja pažiūrėti teatre rodomų spektaklių pabaigas, o prireikus randa laiko ir Kultūros fondo tarybos posėdžiams.

“Neseniai su fondo atstovais lankėmės pas premjerą Andrių Kubilių ir prašėme nenaikinti vaikų muzikos mokyklų tinklo. Mat iš Švietimo ir mokslo ministerijos atėjo žinia, kad šią dešimtmečiais kurtą ir puoselėtą sistemą ketinama perduoti “neformaliajam ugdymui”, tai yra perkelti muzikos mokyklų išlaikymo rūpesčius jaunųjų muzikantų šeimoms. Premjeras pažadėjo muzikos mokyklų neliesti. Būtinai paminėkite tai savo straipsnyje, kad vėliau jam nebūtų kur trauktis”, – prašo pašnekovas.

G.Padegimas įsiminė vieną Prancūzijos prezidento Jacques’o Chiraco frazę, kurią šis, teisybė, ištarė tik palikdamas savo postą: “Kultūra, kaip ir religija, turėtų būti išimta iš laisvosios rinkos manipuliavimo sferos”. Gyčio manymu, kultūra, panašiai kaip šalies gynyba, verta jai garantuotos pastovios procentinės dalies metiniame valstybės biudžete, nes kultūra – tai irgi žmogaus gynyba: nuo depresijos, nuo asmenybę naikinančio vartotojiškumo.

“Vartotojas niekada nebus laimingas: laimingas tas, kuris kuria. Nesvarbu ką: mezga megztinį ar augina paršelį, tačiau be kūrybinės veiklos žmogus praranda dvasinį imunitetą. Ne ekonomika ir ne politika jungia žmones. Žmones jungia kultūra ir švietimas”, – pabrėžia G.Padegimas.

“Kiek kartų prašiau pažįstamų politikų: paskirkite bent kartą kultūros ministru stiprų politiką, o ne “atliekinį” partijos žmogų. Tokį, kuris galėtų dėl mūsų interesų pakovoti ir kurio nuomonė jums būtų svarbi. Deja… Kultūrai nuolat tenka ministrai, kurių vienintelis rūpestis – nekelti rūpesčių nei Seime, nei Vyriausybėje”, – atsidūsta pašnekovas.

Giminės medis

Gytis neslepia, kad pragyvenimui jau senokai užsidirba ne teatruose ir ne aukštosiose mokyklose. “Atlyginimo, kurį gaunu skaitydamas paskaitas jauniems režisieriams Klaipėdos universitete, neužtektų nė mano kelionėms iš Kauno į Klaipėdą apmokėti. Anksčiau trejus metus dėsčiau Danijos mieste Orhuse – ten, žinoma, panašių rūpesčių nekildavo. Bet esu iš tų, kuriems Lietuva reikalinga. Taigi dabar užsidirbu retkarčiais vadovaudamas kūrybingumo seminarams, kuriuose mano mokiniais tampa garsių įmonių vadovai. Jie sako, kad leidžiu į verslo sunkumus pažvelgti iš naujo taško. Michailo Čechovo kūrybinis metodas, kurį propaguoju tokiuose seminaruose, padeda anaiptol ne vien teatralams. Juk mokslininkai įrodė, kad žmonių sprendimus aštuoniasdešimčia procentų lemia jų emocijos ir tik dvidešimčia procentų – racionalus mąstymas”, – pasakoja režisierius.

Dar vienas G.Padegimo veiklos frontas – atgimstanti žaliųjų partija. “Pamenate, kokią reikšmę aktyvi žaliųjų veikla turėjo Lietuvos atgimimo laikotarpiu? Kiek akcijų, kiek didžiulių mitingų tuomet būta! Nieko panašaus dabar neliko. Jau pamiršome, kas yra fotosintezė ir kad medžiai iš tikrųjų mums padeda kvėpuoti. Grindinio trinkelės man primena budelių trinkas: visa Lietuva “užtrinkeliuota”… O gamta nepakenčia neatsargaus kišimosi. Konkretus pavyzdys: mano buto langai Kaune išeina į Vytauto parką. Dar prieš porą metų po jais čiulbėdavo lakštingalos. Vėliau tvarkytojams parūpo iškirsti parko krūmus, ir lakštingalų neliko”, – skėsteli rankomis Gytis.

Vaikystėje jis su savo seneliu Dzūkijoje ganydavo karves. Kartą pamiškėje senelis vaikui parodė liauną obelaitę: “Matai, mes čia su tavo tėvu sėdėdami obuolius valgėm. Išsikask, persinešk sodybon…” “Tą obelaitę prisimenu iki šiol. Žodžiai “giminės medis” man turi labai konkrečią reikšmę. Tik kažkodėl nuolatos atsiduriu tose vietose, kuriose kertami medžiai. O juk sakoma: ten, kur lengvai kertamas medis, vėliau lengvai žudomas žmogus”, – užbaigia G.Padegimas.