Per pastaruosius dešimtmečius daugelyje studijų buvo skelbiama prognozė, kad gyvenamosios aplinkos praradimas per artimiausius 500 metų arba anksčiau pasmerks nuo 20 iki 50 proc. Žemės rūšių. Kad daug rūšių nyksta – tiesa, tačiau jų praradimas yra lėtesnis, nei paprastai baiminamasi. Tokią išvadą skelbia naujas tyrimas, kurio bendraautorio Stepheno Hubello, Kalifornijos universiteto ekologo, teigimu, „gera naujiena ta, jog rūšims išgelbėti turime šiek tiek daugiau laiko“. Tačiau jis taip pat pabrėžė, kad gyvybės įvairovės nykimas išliks esmine šio amžiaus problema.

Nėra tikslaus metodo

„National Geographic“ rašo, jog pasaulyje nėra įrodyto, tiesioginio metodo gyvūnų ir augalų nykimo spartai nustatyti, todėl dauguma mokslininkų, sudarydami prognozes, pasikliovė netiesioginiu būdu. Šis metodas skaičiuoja, kiek naujų rūšių aptinkama tyrinėjant anksčiau neištirtas gyvenamąsias aplinkas, o gautas santykis (SAR) naudojamas prognozuoti, kiek rūšių išnyks, jei bus sunaikintos panašaus dydžio teritorijos.

Tačiau, anot S. Hubello, toks metodas turi trūkumų, nes išnykimui sukelti turėtų būti prarastas didesnis plotas nei plotas, kurio reikia naujai rūšiai aptikti. Taip yra todėl, kad tam, jog mokslininkai paskelbtų naujos rūšies populiaciją, pakanka rasti tik vieną jai priklausantį individą, o per išnykimą turėtų neišgyventi visi rūšies atstovai.

„Tai tas pats, kas sakyti, jog rūšis sunyks, jei rasi vieną jos atstovą ir sunaikinsi jo gyvenamąją aplinką. O tai aiškiai nėra tiesa. Turi sunaikinti visą visų tos pačios rūšies atstovų gyvenamąją aplinką, kad ši rūšis išnyktų“, – kalbėjo S. Hubellas. Jis su kolega Fangliangu He iš Kinijos analizavo aštuonis anksčiau sudarytus pasaulio miškingų teritorijų žemėlapius. Kiekvienos iš jų plotas siekė nuo 20 iki 50 hektarų. Tyrėjai taip pat peržiūrėjo kelių paukščių rūšių paplitimą JAV.

Pagal realaus gyvenimo duomenis ir matematinį modelį, kuriais remiantis nuspėta rūšių nykimo sparta visuomet buvo mažesnė nei SAR metodu, mokslininkai nustatė, jog SAR prognozės buvo perdėtos iki 2,6 karto. Jų manymu, ateityje gali pasirodyti, kad kai kuriuose vietose prognozės buvo perdėtos dar labiau.

Grėsmė išlieka

Vis dėlto Ericas Dinersteinas, naujame tyrime nedalyvavęs ekologas, pabrėžia, kad daugeliui gamtosaugininkų skaičiavimo metodikos nagrinėjimas yra labiau akademinis argumentas. „Esminė žinia ta, kad gyvenamosios aplinkos praradimas tebėra didžiausia grėsmė rūšims ir ji tik didėja“, – sakė jis.

E. Dinersteinas pridūrė, jog sunku nustatyti, kada rūšis išnyksta, ir tai rodo ne vienas pavyzdys, kai gyvūnai, laikyti išnykusiais, pasirodė tebesantys išlikę nedidelėmis populiacijomis. Anot jo, galutinis rūšies išnykimas taip pat gali būti ne pagrindinis argumentas – svarbiausias gali pasirodyti tos rūšies sunykimas kurioje nors ekosistemoje. „Tuomet, kai populiacija sumažėja tiek, kad nebevaidina savo vaidmens ekosistemoje“, – sakė E. Dinersteinas.

S. Hubellas ir F. He taip pat pabrėžė, jog jų tyrimas nekeičia padėties, kuri neatrodo „rožėmis klota“. „Manau, kad [mokslininkai ir gamtosaugininkai] yra teisūs, sakydami, jog esame ant šeštojo didžiojo išnykimo slenksčio ar bent judame link to. Mes tikrai neprieštaraujame tokiam vertinimui“, – nurodė S. Hubellas, kurio studija publikuojama žurnale „Nature“. Tačiau jis taip pat pabrėžė, jog tikslesnis nykimo spartos vertinimas yra būtinas, norint tinkamai sutelkti pastangas gamtai saugoti ir tinkamai paskirstyti lėšas.

technologijos.lt