Tris su puse savo gyvenimo metų praleidęs atviroje jūroje, kur nematyti nė vieno kranto, jūros tyrinėtojas S.Oleninas išplaukti į tarptautinius vandenis linki ir bet kurios srities mokslininkams.

“Nesu grynas biologas, – esu jūros biologas, ekologinės pakraipos – turbūt dėl to ir esu tiek cituojamas”, – kukliai žinią, kad buvo išrinktas daugiausiai pastaruoju metu pasiekusiu Lietuvos biologu, sutinka Klaipėdos universiteto profesorius, habilituotas mokslų daktaras Sergejus Oleninas.
Šio mokslininko pasiekimus per pastaruosius trejus metus galima surašyti kaip intriguojančią tyrinėjimų ir kelionių enciklopediją, kurią perskaičius, galima neabejoti, Lietuvoje padaugės biologiją studijuoti užsidegusių jaunuolių.

Įgijo Norvegiškos mokslinio darbo organizavimo patirties

“2009-aisiais dirbau Norvegijoje, privačiame tyrimų institute prie Bergeno universiteto. Tai labai didelis tyrimų centras, kuriame dirba iki 600 mokslinių darbuotojų. Jame buvau vyresnysis mokslinis darbuotojas – kūriau naujus projektus jūrinių aplinkos tyrimų srityje, ieškojau užsakovų”, – pasakojimą pradeda S.Oleninas. Jis aiškina, kad Norvegijoje tuo metu įgijęs nepaprastos patirties, kuri dabar labai praverčia Lietuvoje – sugebėjimo “parduoti” mokslą, taip pat verslumo. Mokslininkai, su kuriais jis tuo metu dirbo, pagal užsakymus tyrė vėjo jėgainių jūroje statybų, naftos platformų poveikį dugno ekosistemai, ir, kaip dabar Lietuvoje, nagrinėjo invazinių rūšių (atėjūnų, kurie į vandenis atkeliauja iš svetur ir gerokai sujaukia vietinę ekosistemą) poveikį kitoms gyvybės rūšims.
Pastaroji ir yra pagrindinė dabar Klaipėdos universitete bei Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institute dirbančio S.Olenino tyrinėjimų bei publikacijų tema, išgarsinusi šį mokslininką ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Paklaustas, ar ši sritis iš tiesų tokia įdomi, S.Oleninas atsako, jog ne tik įdomi, bet dar ir be galo svarbi. Taip pat – ir mums, Baltijos jūros pakrančių gyventojams, nes padidėjus žmonių ir prekių mobilumui, smarkiai išauga ir tikimybė, kad viena ar kita rūšis bus netyčia pernešta į jai visiškai naują aplinką. Pavyzdžiui, gali nutikti taip, kad į Baltijos jūrą prieš savo valią persikraustys, Kaspijos, Juodosios jūrų ar net Atlanto, Ramiojo vandenynų gyventojai. “Įsivaizduokite: naujuose namuose ši atklydusi rūšis iš pradžių jaučiasi puikiai, nes dar nėra įgijusi nei priešų, nei konkurentų, nei parazitų. Todėl tam tikrą laiką ji labai greitai dauginasi ir gali iškreipti aplinką daug labiau nei savo gimtuosiuose vandenyse”, – pasakoja ponas Sergejus. Tiesa, jis pažymi, kad Lietuvoje ši problema dar nėra tokia opi kaip Kaspijos ar Juodojoje jūrose, kur karaliauja, pavyzdžiui, atklydėlis amerikinis šukuotis. Šis iš pažiūros nekaltas, permatomą plastikinį maišą primenantis plaukiojantis “agurkas” įsisuko į ikrus ir į zooplanktoną ir pridarė sunkiai įsivaizduojamų nuostolių žvejybos verslui.
Tiesa, kenkėjų, keliančių siaubą jūroje žvejojantiems žvejams, yra ir mūsų vandenyse, tik dar ne tiek daug ir ne tokių grėsmingų. Pasak mokslininko, Baltijos jūroje jau gyvena apie 120 iš svetur – Šiaurės Amerikos, Kaspijos, Juodosios jūros, net Naujosios Zelandijos – atklydusių rūšių, iš kurių plika akimi bene lengviausia pastebėti šakotaūsį vėžiagyvį, dar vadinamą vandens blusa. Daugybė šių vėžiagyvių gali suformuoti pilką masę ir užkimšti žvejybinius tinklus, sugadinti kitus žūklės įrankius – taip Lietuvos pakrantėje yra nutikę 2000-2001 m.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.