Šis mokslininkas visą savo gyvenimą skyrė tam, kad tiksliau išsiaiškintų, kaip veikia mūsų ląstelėse užkoduota informacija. Ir žymus jis ne tik savo publikacijomis, bet ir patentais.

Iš „Veido“ atliktos mokslininkų apklausos sužinome, kad didžiausių laimėjimų biologijos srityje per pastaruosius dešimt metų pasiekė profesorius Saulius Klimašauskas. Biologai, biotechnologai ir biochemikai pasirodė vieningesni nei, pavyzdžiui, jų kolegos fizikai, ir Vilniaus universiteto, Biotechnologijos instituto DNR modifikacijos tyrimo laboratorijos vedėją prof. habil. dr. S.Klimašauską daugiausiai pasiekusiu ir nusipelniusiu išrinko beveik vienbalsiai.
Kad per šiuos rinkimus išskirtas biotechnologas, neturėtų stebinti, mat kartu su lazerinėmis technologijomis biotechnologijos jau kelis dešimtmečius garsina Lietuvos specialistų vardą tarptautiniu mastu. Priminsime, kad 1975 m. Vilniuje buvo įkurtas sąjunginis Taikomosios enzimologijos institutas, 1992 m. jis pertvarkytas į Lietuvos biotechnologijos institutą, kurio mokslinės bazės pagrindais 1995 m. savarankiškai pradėjo veikti keturios iki šiol labai sėkmingai dirbančios įmonės: UAB „Fermentas“, šiandien tapęs tarptautinės kompanijos „Thermo Fisher Scientific“ padaliniu, UAB „SICOR Biotech“, tapusi farmacijos bendrovės „TEVA Pharmaceutical Industries Ltd.“ padaliniu, taip pat UAB „Biok“ ir UAB „Biocentras“. Šiose įmonėse įdarbinta daugiau nei 400 specialistų, o sukuriama produkcija eksportuojama į beveik 90 pasaulio valstybių.
Todėl smalsu pažvelgti, kokie S.Klimašausko išradimai paskatino kolegas jį išrinkti geriausiu pastarojo laikotarpio mokslininku, kurio darbai dažnai cituojami ir užsienio kolegų.

Pakilęs virš genomo

Pagrindiniai S.Klimašausko moksliniai darbai yra glaudžiai susiję su genetika ir geresniu žmogaus genomo supratimu – mokslininkas gilinasi į epigenetiką (graik. επί – virš, aukščiau, išorėje). Ši sritis tyrinėja infomaciją, užkoduotą ne DNR aminorūgščių raidėmis, bet papildomais diakritiniais ženklais.
Profesorius nuo seno gilinasi į mechanizmus, kurie nekeičia DNR molekulėje esančio kodo, tačiau gali įjungti arba išjungti tam tikrus genus. Juk kiekvienoje žmogaus ląstelėje yra visas DNR kodas, koduojantis apie 30 tūkst. genų, – kitaip tariant, tai „sukomplektuotas“ viso žmogaus genų rinkinys. Tačiau iš to rinkinio skirtingose ląstelėse perskaitomi skirtingi, tik tos ląstelės veiklai reikalingi genai, o kiti – nuslopinami.
S.Klimašauskas kartu su kolegomis tiria fermentus, vadinamus DNR metiltransferazėmis, – jie ir yra vieni tų įrankių, kurie leidžia įjungti ar išjungti genus. Ne vienus metus jis domisi tuo, kaip sukuriamas biologinis signalas, kurį atpažįsta tam tikri ląstelės komponentai, ir kaip jie sustabdo geno raišką arba kaip tik leidžia jai sparčiai vystytis.
„Prieš dešimt metų plačiai nuskambėjo žinia, kad „perskaitytas“ visas žmogaus genomas, tačiau mokslininkai greitai suprato, jog epigenetiniai mechanizmai ne mažiau svarbūs nei pati DNR ir be jų bus sunku suprasti genetinio kodo veikimą“, – aiškina profesorius.
Biotechnologijos instituto mokslininkai, vadovaujami S.Klimašausko, pasinaudoję įrankiais, kuriuos jiems suteikia biochemija, sukūrė naują metodą, leidžiantį modifikuoti specifines DNR molekulės sekas – kitaip tariant, jas pažymėti. Taip pažymėjus epigenetinę informaciją galima matyti, kurios DNR kodo dalys aktyvuotos, o kurios išjungtos.
Taikant šį metodą atsiveria plačios galimybės tiek DNR tyrimų, tiek nanotechnologijų taikymo ar epigenetinių ligų diagnostikos srityse. S.Klimašauskas kartu su Lietuvos ir užsienio kolegomis mokslininkais tikisi per kelerius metus sukurti galimybę į genomo metilinimą (epigenomą) pažvelgti kur kas giliau. Tikėtina, kad tai leistų tiksliau ir kuo anksčiau diagnozuoti tokias sunkias ligas, kaip vėžys ar cukraligė, – tuomet ir gydymas būtų kur kas efektyvesnis. Taip pat profesorius tikisi, kad jo metodai padės nustatyti žmogaus polinkį susirgti viena ar kita liga – tuomet jų profilaktika įgytų kitą prasmę. Manoma, kad gali būti nustatyta, jog žmogaus nutukimas taip pat susijęs su epigenomu.
Beje, S.Klimašausko ir kolegų laimėjimų reikšmė įvertinta 2001 m. Lietuvos mokslo premija ir dukart – garsaus JAV fondo Howardo Hugheso medicinos instituto tarptautine mokslo tyrimų stipendija.
Dar vienas svarbus aspektas – šis mokslininkas neapsiriboja tik mokslinėmis publikacijomis, bet užsiima ir savo atradimų patentavimu. Per pastaruosius kelerius metus jis pateikė net šešias paraiškas patentams Europoje, JAV bei Japonijoje gauti. Du patentai visiškai pripažinti ir yra licencijuojami tarptautiniu mastu – S.Klimašausko atradimai naudojami stambių Vokietijos ir Lietuvos biotechnologijos firmų („Qiagen“, „ThermoFisher Scientific“) produktuose.

Chemija įdomesnė už mokslinę fantastiką

Tai, kad S.Klimašausko laukia mokslininko ateitis, buvo aišku jau vaikystėje. Tėvas, talentingas inžinierius, nuo mažų dienų skatino sūnaus smalsumą bei norą išsiaiškinti įvairių daiktų veikimo principą. Racionalaus mąstymo atsvara S.Klimašauskui tapo nuo mažų dienų lankoma muzikos mokykla, kurioje jis išmoko groti klarnetu.
Pats profesorius save laiko grynu chemiku, mat baigė Žvėryno, tuo metu 15-ąją vidurinę mokyklą, kurioje buvo sustiprintas chemijos mokymas. „Mokykloje mane mokė geriausias Lietuvoje chemijos mokytojas Jonas Lagunavičius. Jis man įdiegė tokią simpatiją šiam mokslui, kad jaunystėje vietoj mokslinės fantastikos knygų, kurias skaitydavo bendraamžiai, aš atsiversdavau storą chemijos vadovėlį ir skaitinėdavau skirtingus skyrius“, – atskleidžia S.Klimašauskas.
Nuo tada jo kelias buvo labai aiškus – 1976–1981 m. jis studijavo Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, vėliau išvyko stažuotis į Maskvą, į M.Šemiakino bioorganinės chemijos institutą. Grįžęs iš Maskvos pradėjo dirbti Taikomosios enzimologijos mokslo tyrimų institute, o 1987 m. apgynė daktaro disertaciją, kurios tema ir buvo vienas iš epigenetinių ženklų.
Pagrindiniais įkvėpimo šaltiniais jis vadina du iškilius Lietuvos biochemikus – profesorius Eugenijų Arvydą Janulaitį ir Viktorą Butkų. Pasak jo, šie žmonės padėjo pagrindus ir išugdė specialistų, kurie lėmė tokį dabartinį biotechnologijų proveržį mūsų šalyje.
1990–1994 m. S.Klimašauskas stažavo „Cold Spring Harbor Laboratory“ (JAV), Nobelio premijos laureato Richardo J.Robertso laboratorijoje, tačiau po to grįžo į Lietuvą ir Biotechnologijos institute įsteigė savo DNR modifikacijos tyrimų laboratoriją, kurioje dirba iki šiol.
„Perėjau visus tris būtinus atradimo ciklus – Maskvoje sužinojau, ką daro epigenetiniai žymekliai. JAV perkandau, kaip jie veikia. O grįžęs į Lietuvą išmokau tuos principus panaudoti ir ženklinti DNR molekules“, – taip savo karjerą apibūdina S.Klimašauskas.
Lygindamas mokslinės veiklos pobūdį už Atlanto ir Lietuvoje, profesorius turi vienintelį nusiskundimą – begalinę biurokratiją, kuri kiša pagalius į mokslininkų atliekamų darbų tempą. „Lenktyniavimas mokslo srityje niekada nesumažėja. Jei šiandien tau kilo mintis, turi iš karto ją tikrinti. Antraip rytoj ji kils kolegai užsienio laboratorijoje, jis atliks eksperimentą ir publikuos straipsnį. O mes Lietuvoje turime laukti, kol valdininkai leis nusipirkti reagentų“, – skundžiasi S.Klimašauskas.
Paklaustas, kokie bruožai būtini mokslininkui, pašnekovas pamini kelis dalykus: užsispyrimą, kruopštumą ir vaizduotę. Pirmi du bruožai neleidžia blaškytis, o trečiasis padeda net ir iš pirmo žvilgsnio nuobodžius dalykus paversti įdomiais. „Mokslininkui labai svarbu sugebėti įsigilinti į savo uždavinį – tada atsiveria visas mokslo žavesys, kai nežinai, kas slypi už kito atradimo ir kur link pasuksi savo tyrimus“, – apibendrina profesorius.
Vis dėlto jis pripažįsta, kad mokslas ilgainiui okupuoja visą gyvenimą, ir nors darbo sako namo nesinešantis, tačiau apie savo tyrimus galvoja nuolat.
Nors ir laikydamas save chemiku, biologijos mokslui profesorius pranašauja didžiulį proveržį. Mat dabartinės technologijos leido pažvelgti į gyvus organizmus taip giliai, kad šiandien šiam mokslui reikia daugybės tyrėjų, kurie išplėštų tuos neartus dirvonus.
„Šiandien biologijai ypač reikalingi matematikai ir informatikai, galintys sukurti naujus skaičiavimo metodus, kurie padėtų susidoroti su didžiuliais informacijos kiekiais“, – prisidėti prie biologų kolegas mokslininkus kviečia profesorius.