"Veido" archyvas

L.Lago naujai nutapytas drobes siunčia į Niujorką, kur balandį įvyks jo personalinė paroda

“Valstybės, kurių kalėjimuose nėra bausmę atliekančių politikų, man nekelia pasitikėjimo”, – tvirtina menininkas Lino Lago.

Lino dirbtuvėje Vilniuje sienas ramstančių paveikslų neišvysite – tepasisekė apžiūrėti vos porą naujausių dailininko darbų. Užtat randame stirtą tuščių porėmių, tarnavusių jau anksčiau į Niujorką, prestižinę George’o Adamso galeriją, iškeliavusioms drobėms.

Per Atlantą Vilniuje gyvenančio ispano paveikslai keliauja be rėmų – susukti į saugias tūtas. G.Adamsas pageidavo, kad drobės, skirtos balandį atidaromai personalinei L.Lago parodai, jo galeriją pasiektų kuo greičiau, todėl baigtas darbas dirbtuvėje nelaukia “kompanijos”.

Minėtai parodai dailininko prašyta parengti dešimties geriausių ankstesnių darbų, išsibarsčiusių privačiose kolekcijose, replikas. Vis dėlto kartais – tai sunkiai įmanoma užduotis. Kaip pakartoti, tarkim, baltų dažų, purslais tykštančių šalia preciziškai nutapytos balerinos, pliūpsnį? “Ir nesistengiu to daryti. Netgi baleriną, kad būtų įdomiau tapyti, perkėliau į priešingą drobės pusę”, – aiškina dailininkas.

Menininkų eilutės

Šiuo metu G.Adamso galerijoje jau eksponuojami du L.Lago darbai. Parodoje “Size Matters” (“Dydis svarbu”) dalyvauja aštuoni menininkai, didžiuma jų – amerikiečiai. Pasak Lino, įdomi parodos koncepcija: kiekvieno autoriaus prašyta pateikti po vieną didelį ir vieną mažo formato darbą. Nebūtinai tapybos – salėse rodomi ir piešiniai, ir skulptūros.

Pati G.Adamso galerija įsikūrusi Niujorko Čelsio kvartale, garsėjančiame kaip didžiulis meno sandėlis: čia veikia maždaug keturi šimtai įvairaus profilio galerijų. Ir kiekviena, kaip Amerikoje įprasta, rūpinasi siauru savo menininkų ratu, į kurį naujokui patekti tikrai nėra paprasta: “už durų” pretendentai viltingai lūkuriuoja metų metus.

“Kiekviena galerija skelbia atvirų durų dienas, kai priiminėja jų autoriais pageidaujančius tapti menininkus. Iš anksto užsiregistravęs, ateini paskirtu metu ir randi prie galerijos vadovo kabineto išsirikiavusių konkurentų eilutę. Visi – su savo kūrybos pavyzdžių segtuvais po pažasčia. Vaizdas šiek tiek primena polikliniką”, – šypteli Lino.

Jis į Niujorką pernai nuvyko vos penkioms dienoms, tačiau tiek laiko ispanui užteko, kad rastų jo kūrinius priglobsiančią erdvę. “Tiesą sakant, ketinau savo darbus siūlyti visai kitos galerijos atstovams, tačiau jos ekspozicija mane nuvylė. Supratau, kad tokios galerijos autoriumi tapti nenorėčiau. Tačiau pasisekė patekti į priėmimą pas poną G.Adamsą. Mūsų pokalbis, pasibaigęs mano ir galerijos bendradarbiavimo sutartimi, tetruko gal 15 minučių”, – tvirtina dailininkas.

Kuo ši sutartis įpareigoja dailininką? “Visų pirma nebegaliu be galerijos žinios eksponuoti ar pardavinėti savo darbų Jungtinėse Valstijose. Tačiau Europoje tebesu laisvas. Neseniai, pavyzdžiui, vieną paveikslą, eksponuotą galerijoje Galicijoje, nepigiai įsigijo bankas”, – neslepia Lino.

Ispanijoje jam šiuo metu priklauso dvi meno galerijos: viena Madride, kita – Galicijos regione.

“Fluxus” žino visi

Kur Lino lavino ranką, kol išmoko kruopščiai natūralistinės, fotografiją primenančios tapybos technikos? Pasirodo, tokių dailės mokyklų, kokios įprastos Lietuvoje, Ispanijoje apskritai nėra. Nebent būreliai mokyklose, o kam jų maža – perka privačias dailininkų pamokas. “Piešti mėgau, tačiau rimtai mokytis dailės pradėjau tik Madrido universitete, kur studijavau tapybą. Bet nebuvau labai uolus studentas”, – priduria pašnekovas.

Tuoj pat išsiaiškinam, kad iš dvidešimties kurso draugų jis vienintelis šiuo metu pragyvena iš tapybos. Ir tokia proporcija Ispanijoje nieko nestebina.

Universitete Lino pirmąkart išgirdo ir apie lietuvių menininkus – juk apie “Fluxus” judėjimą pasakojama viso pasaulio meno specialybių studentams. “Pirma lietuvių menininko pavardė, kurią sužinojote, buvo Jurgis Mačiūnas?” – teiraujuosi šiandien laisvai mintis lietuviškai dėstančio ispano. “Pavardžių, atvirai šnekant, neįsiminiau – užteko “Fluxus”. Juk sakiau, kad nebuvau uolus studentas”, – primena Lino.

Tačiau “Fluxus” palikimo, L.Lago manymu, neįvertina patys lietuviai. Taip pat ir stipriausių savo dabarties menininkų – tokių kaip Žilvinas Kempinas arba Deimantas Narkevičius. “Šiuolaikiniai menininkai garsina Lietuvą pasaulyje, bet jūs patys dar pernelyg prisirišę prie įtakų ir neotradicijų. Darote taip, kaip kaimynas daro, o laikas būtų pereiti prie idėjų. Būdamas menininkas, privalai atspindėti pasaulį, kuriame gyveni”, – tvirtina dirbtuvės šeimininkas.

Vilniuje tėra dvi meno galerijos, kurias Lino retkarčiais aplanko, – tai Šiuolaikinio meno centras ir “Vartai”. Trečioji – jo žmonos Jurgos Karčiauskaitės-Lago juvelyrikos galerija “Yurga” sostinės Senamiestyje. Prisipažįsta per “Mados infekciją” buvęs ir Nacionalinėje dailės galerijoje, tačiau nė nesupratęs, kad kituose tų pačių rūmų aukštuose eksponuojamas dvidešimto amžiaus lietuvių menas. “Sakote, visas tas pastatas skirtas dailės ekspozicijoms?.. Jei atvirai – manęs tai labai nejaudina. Nebesu studentas ir neprivalau studijuoti šalių, kuriose tenka gyventi, meno istorijos. Juk mes su žmona daug keliaujame”, – lietuviškai porina ispanas. Ir nė nesirengia slėpti, kad dešimt metų, praleistų Lietuvoje, jam spėjo gerokai įgristi.

Mokyklos ir kalėjimai

Labiausiai ispanui čia stinga aktyvaus gatvės gyvenimo. “Jūs po darbų visi skubate kuo greičiau užsidaryti namuose. Ispanijoje to nėra – žmonės atviresni, linkę bendrauti ne vien šeimos rate. Antra vertus, lotynų amerikiečių akimis, netgi mes, ispanai, atrodome kaip jums – norvegai. Ar daug Vilniuje sutinkate žmonių, persikėlusių čia iš Pietų Amerikos? Ir tikriausiai nesutiksite”, – pareiškia Lino.

Lietuvių meilę akropoliams, megoms ir babilonams jis linkęs aiškinti paprastai: kai lauke taip šalta, smagiau vaikštinėti po stogu. Tačiau Vilniaus senamiestis, palyginti su Klaipėdos, kurioje anksčiau teko gyventi, jau neatrodo toks beviltiškas. Ten žurnalistams į klausimą, kaip sugrąžinti gyvybę senamiesčiui, L.Lago atsakė ironišku pasiūlymu tuščias vitrinas išnuomoti prostitutėms. Žmonių kaipmat padaugėtų… O labiausiai ispaną stebino tai, kad Klaipėdos senamiesčio verslininkai, vos galus sudurdami, taip ir nesiryžo imtis jokių veiksmingesnių akcijų.

“Mano manymu, kritiškas požiūris į aplinką labai svarbus. Teisūs vaikai, kurie kritiškai vertina savo tėvus, – tik jie užaugę sugebės keisti pasaulį. O ką darome mes? Dabartinės mokyklos – kažkas per vidurį tarp armijos ir bažnyčios. Tarsi mažieji, kuriuos stengiamės prikimšti įvairiausių žinių, jau rytoj privalėtų registruotis darbo biržoje”, – stebisi pašnekovas.

Dirbtuvėje ant stalo lyg tyčia guli ispanų filosofo Jose Antonio Marinos knygelė “La inteligencia fracasada” (“Pralaimėjusi inteligentija”). Šis autorius mokyklose ir universitetuose siūlo pasakoti ne apie tautos didvyrius ir jų pergales, o atvirkščiai – dažniau priminti pralaimėjimus. Nes būtent tokia istorija yra lengviau įsimenama ir labiau pamokanti.

“Ar Lietuvos kalėjimuose yra bausmę atliekančių politikų? Ispanijoje jų daug. Politikai – tokie žmonės, kad bet kurioje demokratinėje valstybėje dalis jų neišvengiamai patenka į kalėjimus. Tiesą sakant, valstybės, kuriose nėra įkalintų politikų, man nekelia pasitikėjimo”, – prisipažįsta L.Lago.

Ne darbas, o žaidimas

Bet grįžkime prie baltos paveikslo balerinos, išsigandusios šalia trykštančių dažų. “Dažai irgi balti, todėl neturėtų simbolizuoti tamsių jėgų. Kas tai – akinantis dieviškas švytėjimas?” – spėlioju, tesulaukdama atlaidžios Lino šypsenos. “Klaidingas suvokimo būdas. Mano darbuose neverta ieškoti metaforų”, – konstatuoja menininkas.

Tai kam tuomet tie harmoniją drobėse griaunantys srautai, potėpiai ar keisti stačiakampiai, kuriuose siūloma įrašyti savo telefono numerį? “Nesvarbu, kas tai būtų, noriu pasakyti viena: mokėti tiksliai pakartoti tikrovę – dar ne viskas. Taip, baleriną aš galbūt tapiau kelias savaites, o dažus šalia jos šliūkštelėjau per akimirką. Tačiau būtent ši akimirka man atrodo reikšminga. Gyvendami dažnai irgi tvarkingai susiplanuojame savo ateitį, bet kas iš to? Kažkas ateina ir “išpila dažus”. Ne darbas mene svarbu, o žaidimas. Darbas apskritai baisus žodis. Geriausias to įrodymas – kad už darbą mums moka pinigus”, – įsitikinęs L.Lago.

"Veido" archyvas

"Veido" archyvas

Iš ciklo “Pasikėsinimai”