Šįmet septyniasdešimtmetį atšventęs rašytojas Algimantas Zurba labiausiai laukia susitikimų su kraštiečiais.

Algimantas neslepia ilgai ieškojęs atsiminimų knygai pavadinimo: „Kai rašai romaną ar apysaką, pavadinimą tau vienaip ar kitaip pasiūlo jos personažai. O čia išgalvotų personažų nėra – rašiau, kaip buvo iš tikrųjų, apie žmones, kuriuos buvo lemta sutikti. Ir pavadinimo ilgai nebuvo. Tik paskui ėmė ir švystelėjo – „Gal taip reikėjo“.“
Pirmasis knygos pristatymas rugsėjį numatytas „Sėlos“ muziejuje, įsikūrusiame Biržų pilyje. Susitikimo su kraštiečiais, kuriems paskyrė nemažai puslapių, Algimantas, „jei tik lazdelė leis“, jau dabar nekantraudamas laukia.
„Šio krašto žmonės – ypatingi. Jiems didelę įtaką darė kunigaikščių Radvilų palaikomi reformatai, kuriuos katalikai vadino „bambizais“. Katalikai skubėjo išpažinti savo nuodėmių kunigui bažnyčios klausykloje, o „bambizo“, kuris Dievo atleidimo galėjo prašyti nors ir tvarte melsdamasis, gyvenime bažnyčios vaidmuo buvo visai kitoks. Su reformacija į Lietuvą keliavo aukštesnė kultūra, pažangesnės idėjos, švietimo būtinybės suvokimas. Reformatiškasis „mes“ buvo stipresnis nei katalikiškasis. Kartą anūkas manęs klausė, kodėl Biržų krašte tokie žmonės – išdidūs, dvasingi, tiesūs ir kartu paprasti. Atsakiau: jei ten būtum užaugęs – neklaustum…“

Senas stalas nabagėlis

O štai rašytojo gimtosios sodybos Žvaguičių kaime – nebėra. Gimtųjų namų stogą sovietmečio melioratorių reikalavimu broliams teko nuardyti patiems. „Po ilgos pertraukos atvažiavęs einu palei obelis, kurios tebeatrodo savos, tik žolėse paskendusios, apsamanojusios. Dairausi, iš atminties ieškodamas mūsų buvusio šulinio. Bet jo rentinių nebėr, o duobėje tarp akmenų matau įkritusią ir prigėrusią mažą stirnaitę“, – vaizdžiai pasakoja Algimantas.
Prie buvusios sodybos sunku ir beprivažiuoti, nes sunkiasvorės mašinos, riedėjusios į netoliese veikusį žvyro karjerą, subjaurojo kaimo keliukus. Nei jų taisyti, nei buvusio karjero paliktų žemės žaizdų užpilti nebeatsirado kam.
„Manau, tai atspindi dabartinio žmogaus požiūrį į gamtą ir ekologiją apskritai. Mėgstame kartoti, kad dėl visų nelaimių Lietuvoje kalti penki sovietmečio dešimtmečiai. Bet ir pora „savų“ dešimtmečių mažai ką pakeitė. Gamtos atžvilgiu žmogus paliko nužmogėjęs: bejausmis, be natūralaus grožio suvokimo“, – pastebi rašytojas.
Ant darbo stalo, kurį jaunam pedagogui vestuvių proga kadaise padovanojo kolegos – Čebatorių mokyklos mokytojai ir kuris nuo to laiko ištikimai keliaudavo kartu per visas rašytojo pastoges, tebestovi nedidelė geltona spausdinimo mašinėlė „Robotron“. Rašyti kompiuteriu A.Zurba taip ir nesusigundė: „Neįsivaizduoju, kad parašyčiau bent raidę ne ranka – tai man būtų baisiausias nusikaltimas. Ne aš vienas toks: štai Justinas Marcinkevičius apskritai kompiuterio neturėjo. Mašinėlę, kaip tarpininkę, dar galiu pakęsti, bet ne kompiuterį… Juk kompiuteris nepalieka tavęs kaip redaktoriaus. Plunksna rašydamas neįtikusią vietą taisai vieną, antrą, trečią kartą ir galiausiai grįžti prie pirmojo varianto. Kompiuterio atmintis to pirmojo varianto neišsaugo – ištrina, ir tiek. O man jį po akimis turėti dirbant būtina“, – aiškina savo užsispyrimą rašytojas. (…)

Biblioteka ant aukšto

„Žodžio galia esu patikėjęs dar vaikystėje, nes mūsų namuose ant aukšto buvo didelė neformali biblioteka. Ji atsirado labai keistomis aplinkybėmis. Smaliečių pradinė mokykla, kurioje kibau į mokslus, turėjo turtingą ir neištaršytą biblioteką. Kol vieną popietę sugužėjo būrys stribų ir „žalingas“ knygas ciniškai suvertę paliko ant vieškelio, kad žmonės pervažiuotų ratais. O mano tėvukas tą vakarą kaip tik grįžo iš Biržų turgaus paršiukus pardavęs. Kumelė ties knygų krūva stabtelėjo, žmogus išlipęs apsidairė ir tyliai susikrovė knygas į tuščią nuo paršelių likusią skalinę. Paskui sunešė parvežtą turtą ant aukšto. Daugelis kaimynų žinojo, kur prireikus galima knygą rasti. Ką jau kalbėti apie mus, vaikus. Skaitydavau kanauninko Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos misijų užrašus ir atrodydavo, tarsi pats vaikščiočiau po Indiją. O Helenos Mnišek „Raupsuotąją“ tais laikais veržėsi perskaityti visos mergaitės“, – prisimena A.Zurba.
Pokario kartai viešas žodis buvo daug svarbesnis nei dabar: bet koks tavo pavardės paminėjimas rajoniniame laikraštyje galėjo reikšti labai daug. „Mes, berneliai kvaileliai, savo šaunumą prieš paneles stengdavomės įrodinėti ne fizine jėga, o spausdindami eilėraščius laikraščiuose. Kai 1959 m. susirinkom į universiteto pirmą kursą – pamačiau, kad visi tokie. Marcelijus Martinaitis eilėraščių atsinešė didžiausią pluoštą – netrukus pasirodė jo pirmoji knygelė. Dalis, kaip Antanas Sutkus ir Romualdas Rakauskas, vėliau pasirinko fotografiją, ir mūsų keliai išsiskyrė. Rašė ir mergaitės, bet jos buvo kuklesnės, nedrįsdavo su vyrais žodžiais lenktyniauti“, – liudija A.Zurba. (…)

Interpretacijos atpratins nuo skaitymo

A.Zurba aplankė daug Lietuvos mokyklų – ir kaip jaunimo rašytojas, populiarių romanų „Šimtadienis“ bei „Integralas“ autorius, ir kaip „Moksleivio“ žurnalo redaktorius, ir kaip Jaunųjų filologų konkurso komisijos pirmininkas. Ką jis mąsto apie literatūros dėstymą šiandien?
„Prisimenu savo paties mokytojas kaime. Palyginti su dabartiniais universitetų magistrantais, jos buvo tikros vargšės, vakarais skrebenančios savo užrašus ir mąstančios, ką apie vieną ar kitą kūrinį, jo personažą gražesnio pasakyti. Ne ekspertai ar universitetų dėstytojai, o patys mokytojai anuomet pamažu sulipdydavo savo vadovėlius. Prisiminkime, pavyzdžiui, pedagogą Rapolą Šaltenį, kuris paliko tokį archyvą, kad juo remiantis galima būtų išleisti dešimtis vadovėlių“, – teigia A.Zurba.
Pats dėstymas, nūdienėmis akimis žvelgiant, būdavo ganėtinai primityvus – mokytojas diktuoja, mokiniai užsirašinėja. Tačiau ir dabartinis amerikoniškasis jo pakaitalas – interpretacijos, rašytojo nuomone, nėra panacėja, nes atpratina žmogų ne tik nuo mąstymo apie literatūrą, bet ir nuo paties skaitymo. „Bandoma interpretuoti, perskaičius tris romano puslapius. Labiau įsidrąsinus, pakanka netgi pusantro… O svarbiausia – tas naivus lietuvių įsitikinimas, kad visa, kas geriausia, mus būtinai pasiekia iš užsienio. Niekur nuo Petro Cvirkos romane „Frank Kruk“ aprašytos visuomenės toli nenuėjome“, – tvirtina pašnekovas, populiariąją amerikonišką kultūrą lyginantis su siauru pistoleto vamzdžiu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.