Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje ir Vilniaus paveikslų galerijoje, veikia dvi įdomios parodos – „Šilko kelias. Senoji Kinijos dailė“ bei „Nikolajus Rerichas ir Latvija“. Parodos nukelia į labai tolimas šalis, panardina į nematytas formas, raštus, potėpius.
Birutė GRAŠYTĖ
Senosios Kinijos meno parodoje „Šilko kelias. Senoji Kinijos dailė“ galima išvysti beveik šimtą autentiškų eksponatų, aprėpiančių daugiau nei tūkstantį metų – nuo Vakarų Džou (1046–771 m. pr. Kr.) iki Mingų (1368–1644) dinastijų.

Šilko kelias – tai labai svarbi, kadaise didelę įtaką tiek materialiniam, tiek kultūriniam žmonių gyvenimui dariusi mainų sistemos dalis, kuri jungė tolimus Eurazijos pakraščius. Į Europą plūstelėjo naujas vėjas – iš Rytų, atsirado galimybė susipažinti su dar nepažintomis amatų technologijomis, medžiagomis, savitais raštais, formomis, potėpiais, išreiškiančiais to meto Kinijos kultūrą bei religiją. Tačiau vėjas plūdo ir iš Vakarų į Rytus: parodoje eksponuojamuose dirbiniuose galima atpažinti graikų ir romėnų kultūrų veikmę.

Yra eksponatų, atkeliavusių iš Sindziango uigūrų autonominio regiono, kuris, pasak istorikų, yra neatsiejama Šilko kelio dalis. Eksponatai išdėstyti tamsiose erdvėse, žaidžiama su raudonos spalvos apšvietimu ir atspindžiais, kurie padeda atsiriboti nuo šurmuliuojančio Vilniaus, esančio čia pat už galerijos sienos, ir mintimis nusikelti į senuosius šilko tėvynės laikus.

Simboliška tai, kad paroda į Lietuvą atkeliavo dvidešimt penktųjų Kinijos Liaudies Respublikos ir Lietuvos Respublikos diplomatinių ryšių užmezgimo metinių proga, į Vilnių ji perkelta iš Latvijos meno muziejaus „Rīgas Birža“. Vakarų Džou dinastijos laikotarpį siekiantys eksponatai ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje pristatomi pirmą kartą.

Ši paroda – anaiptol ne paskutinė Rytų tematika, parodų ciklas tęsis beveik visus metus: kovo mėnesį išvysime Radvilų rūmų muziejuje pristatomos Ksenijos Nikolskajos Egipto architektūros fotografijų parodą, o liepą Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje bus atidaryta unikali Japonų kaligrafijos paroda.

Nikolajus Rerichas, Lietuva, Latvija

Nikolajus Rerichas – rusų dailininkas, galiausiai apsigyvenęs Indijoje, kurio visuomeninė veikla neliko nepastebėta: jis kelis kartus buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Dailininkas gerai pažįstamas ir mums, lietuviams: tai jau penktoji jo paroda Lietuvoje. Šiais metais ekspozicijoje pirmą kartą atskleidžiamas latviškasis kontekstas – tuo ši paroda unikali ir mums dar nematyta.

Parodos lankytojai greta N.Rericho gali išvysti ir jo sūnaus Sviatoslavo Rericho darbus, kurie puikiai vieni kitus papildo. N.Rerichas neabejotinai darė įtaką nemažai daliai viso pasaulio dailininkų, tačiau sūnus Sviatoslavas turbūt buvo vienas stropiausių jo mokinių, perėmusių ir savitai atskleidusių savo tėvo technikos bei žvilgsnio subtilybes.

Paklaustas, kuo ši N.Rericho ir jo sūnaus darbų paroda galėtų būti artima, įdomi mums, lietuviams, N.Rericho parodos koordinatorius, Lietuvos dailės muziejaus tarptautinių ryšių skyriaus vyr. muziejininkas Skaistis Mikulionis pasakojo, kad N.Rerichas bendravo su Mstislavu Dobužinskiu, Mikalojumi Konstantinu Čiurlio-niu ir kitais grupuotės „Meno pasaulis“ nariais, apie jį rašė Jurgis Baltrušaitis. Pasak muziejininko, dailininkas keliavo po Lietuvą, yra žinoma jo kūrinių lietuviška tematika. Lietuvoje tarpukariu veikė N.Rericho draugija, kurios nariai sovietų okupacijos metais buvo represuoti. „Tarp jų ir mūsų kolegos tuometinio Lietuvos dailės muziejaus darbuotojai“, – sakė S.Mikulionis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2017-m