Per šį dešimtmetį kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir kitų informacinių technologijų galimybės bei kokybė pagerėjo šimtus kartų, o kaina nukrito per pusę.

"Veido" archyvas

“Dešimties megabaitų standusis diskas – tik 3398 JAV doleriai! Tai, ko jau seniai laukėte! Naujas šešiolikos kilobaitų RAM atminties modulis pavers jūsų kompiuterį tikru monstru! Kaina – nuo 495 JAV dolerių!” Ką pagalvotumėte, pamatę tokius skelbimus? Greičiausiai tiesiog pasukiotumėte pirštą prie smilkinio ar palaikytumėte pokštu. Bet prieš 25 metus tokios kainos buvo visai įprastos, kaip ir skelbime pateikiamos techninės charakteristikos.

Žinoma, tai jau tolima praeitis, o kokios kainų ir jų kitimo tendencijos vyrauja šiais laikais?

Kompiuterių kainos – per pusę?

Pabandykite prisiminti savo pirmąjį stalo kompiuterį. Lietuvoje kompiuterius namų reikmėms sparčiau imta pirkti apie 2000-uosius, tad jei savąjį įsigijote maždaug tokiu metu ir rinkotės vidutinio galingumo klasės su kokių metų rezervu, tuomet jums visiškai turėjo pakakti 333 Mhz procesoriaus, 64 MB RAM atminties, apie 4 GB standžiojo disko ir 4 MB vaizdo atminties dėžės. Pridėjus 15 colių įstrižainės monitorių, tokio namų kompiuterio kaina svyruodavo apie 4 tūkst. Lt.

Ką matome į kompiuterių parduotuvę užsukę dabar? Dviejų ar daugiau branduolių procesoriai po 3 GHz, 4 GB operatyviosios atminties, apie pusę terabaito standusis diskas, 512 MB vaizdo atminties kompiuteris, 15 colių monitorius ir (nebūtinai mokama) operacinė sistema kainuoja apie 2000–2500 Lt.

Pastaraisiais metais stacionarūs kompiuteriai kainų atžvilgiu skilo į tris grupes – namų, žaidimų ir verslo kompiuterius, ir čia kainą lemia ne tik kompiuterio galingumas, bet ir programinė įranga.

Vis dėlto keičiasi ne tik kainos, bet ir paties kompiuterio naudojimo įpročiai. Judrus XXI amžiaus žmonių gyvenimo būdas išstumia didžiules dėžes, stūksančias ir renkančias dulkes ant stalo ar pastalėje, vietoje jų daugybė šiuolaikinių vartotojų renkasi nedidelius ir lengvus įrenginius, kuriuos galima pasiimti kartu su savimi – nešiojamuosius kompiuterius. Šios kompiuterių giminės kainų šuolis – dar įspūdingesnis.

Apie 2000-uosius nešiojamieji kompiuteriai, palyginti su stacionariais, iš tiesų turėjo vienintelį privalumą – jie buvo nešiojami. Nešiojamasis kompiuteris vidutines pajamas gaunančiam asmeniui praėjusio amžiaus pabaigoje buvo beveik neįkandamas – minėto 2000 m. stalo kompiuterio technines charakteristikas atitinkantis nešiojamasis kainuodavo nuo 7 iki 10 tūkst. Lt. Todėl dauguma pirkėjų rinkdavosi silpnesnius nešiojamuosius kompiuterius ir susitaikydavo su daugmaž perpus mažesnėmis jo galimybėmis. Vis dėlto tuo metu absoliutus lyderis tiek namuose, tiek verslo ar valstybinėse įstaigose buvo stalo kompiuteris.

Mobilusis progresas

Ar prisimenate pirmuosius mobiliuosius telefonus Lietuvoje? Vyresnės kartos verslininkai turėtų puikiai prisiminti pirmojo Lietuvos mobiliojo ryšio paslaugų teikėjo “Comliet” siūlytas “plytas” – “Nokia 440″ ar “Maxon”, kurios vargiai tilpdavo į kišenę ir sverdavo apie kilogramą. Kodėl prisiminti turėtų tik verslininkai? Nes dešimtąjį XX amžiaus dešimtmetį mobilusis ryšys buvo įkandamas tik didesnes pajamas gaunantiems asmenims, ir tai lėmė ne tik paties aparato, bet ir paslaugų kainos. To meto mokėjimo planai reikalavo 50–70 Lt mėnesinio abonentinio mokesčio, o minutė pokalbio kainuodavo iki 3 Lt.

Mobiliojo ryšio populiarumas smarkiai šoktelėjo apie 1998-uosius, kai buvo gerokai sumažintos kainos – “Omnitel” siūlė abonentinius planus “Riteris” ir “Kunigaikštis”, kurių mėnesio mokestis buvo nuo 25 Lt. Dar po kiek laiko visuomenei buvo pasiūlyta išankstinio mokėjimo paslauga. Taip gimė prekės ženklai, tebegyvuojantys iki šiol: “Bitės Labas” ir “Omnitel Extra”. Tiesa, kainos vis dar gerokai skyrėsi nuo šiandieninių: paslaugų teikimo pradžioje “Bitės” išankstinio mokėjimo pakuotė kainuodavo 20–40 Lt, pokalbio minutės kaina iki 3 Lt, trumpoji žinutė – per litą.

Daugelis Lietuvos vartotojų turbūt prisimena savo pirmuosius mobiliuosius telefonus – taip pat “plyta” pravardžiuotą “Nokia 1611″ ir šiek tiek vėliau pasirodžiusius “Philips Diga” ar “Siemens A35″. Vėliau atėjo ir modernesnių telefonų karta: šie turėjo daugiau nei dvi teksto eilutes ekrane, jais buvo galima siųsti ir priimti grafinius pranešimus.

Apie 2000-uosius prasidėjo gana unikalus reiškinys – masinė prekyba mobiliaisiais telefonais. Prekiavo visi – moksleiviai, studentai, darbuotojai. Skelbimai buvo dedami į laikraščius, interneto svetaines, o modernų beveik naują telefoną galima buvo įsigyti už 400 Lt. Turbūt daug kas prisimena ir paskui tokią verslumo audrą suskubusius įvairaus plauko paslaugų teikėjus, užvertusius žurnalų puslapius ir televizijos reklamų intarpus siūlymais įsigyti fono paveikslėlį, polifoninę melodiją ar logotipą už porą litų. Pasitaikydavo ir sukčiavimo atvejų, kai skelbiama kaina neatitikdavo įtrauktos į sąskaitą arba paaiškėdavo, kad tie keli litai – ne vienkartinė kaina, o “abonentas”.

Grįžtant prie technologijų, telefonijos srityje jų progresas turbūt akivaizdžiausias. Vargu ar tuometis “Alcatel One Touch Easy” turėtojas galėjo įsivaizduoti, kad mažiau nei po dešimtmečio telefonai bus valdomi nebe mygtukais, o išties lengvais prisilietimais prie paties ekrano. Telefonai nustojo būti vien telefonai: dabar retame aparate nėra foto- ir vaizdo kameros, patogios prieigos prie interneto ar sinchronizacijos su kompiuteriu. Pirmosios fotokameros turėjo vos 1,3 megapikselių matricą, šiais laikais nelabai stebina ir 5 ar 8 Mpix įrenginiai, o rekordas priklauso “Sony-Ercisson”, pasiūliusiam 12 megapikselių – daugiau, nei turi tradicinis kompaktinis fotoaparatas.

Fototechnikos šuoliai

Skaitmeninė fototechnika Lietuvą pasiekė apie 1997 m. “Canon” partnerio Lietuvoje UAB “Sergita” komercijos direktorius Valerijus Vinikas prisimena, kad pirmasis “Canon” skaitmeninis kompaktinis fotoaparatas, kuriuo pradėta prekiauti Lietuvoje, buvo “Canon PowerShot 350″ ir kainavo apie 4 tūkst. Lt. Pirmoji kregždė buvo brangi, įsigyti jį galėjo nedaug kas, tad tikrojo skaitmeninės fotografijos įsigalėjimo Lietuvoje teko luktelėti. Ilgainiui kompaktinių fotoaparatų kainos principas tapo daugmaž toks: 1 megapikselis – vienas tūkstantis litų, tad tų laikų standartą atitinkantis fotoaparatas mėgėjams kainavo apie 2 tūkst. Lt. Pavyzdžiu, “Nikon Coolpix 2500″ turėjo apie 3x optinį priartinimą, maksimalią 1600×1200 taškų nuotraukų raišką, 12 fotografavimo režimų ir 3,8 cm įstrižainės ekraną.

Ką galima už 2 tūkst. Lt nusipirkti dabar? Mėgėjišką veidrodinį fotoaparatą su baziniu objektyvu, pavyzdžiui, “Canon EOS 1000D” su 10 Mpix matrica, maksimalia 3888×2592 taškų nuotraukų raiška ir visia neblogu 18–55 mm keičiamuoju objektyvu, be to, dar liks pinigų kelioms atminties kortelėms, trikojui ir kitiems smulkiems fotografijos aksesuarams.

O pirmieji veidrodiniai skaitmeniniai fotoaparatai, pasak V.Viniko, Lietuvą pasiekė apie 1998-uosius (pvz., “Canon EOS D200″) ir kainavo maždaug 60 tūkst. Lt. Vėliau, po dvejų metų, pasirodžius “Canon EOS D30″, kaina nukrito iki 10 tūkst. Lt ar net iki 7 tūkst. Lt. Suprantama, kad pirmuosius skaitmeninius veidrodinius fotoaparatus Lietuvoje dažniausiai įpirkdavo tik įmonės, o į paprastų vartotojų rankas veidrodinukai ėmė keliauti tik daugmaž nuo 2003-iųjų, kai tuomet pasirodęs “Canon EOS 300D” tekainavo apie 3500 Lt. Šis 300D modelis turėjo 6,3 megapikselių matricą, fotografavo maksimalia 3000×2000 taškų raiška ir svėrė beveik kilogramą (be objektyvo).

Kaina sumažėjo beveik dvigubai

Kokias galima padaryti išvadas? Informacinės technologijos pinga –  per dešimtmetį jų kaina sumažėjo beveik dvigubai. Be abejo, kainos svyruoja: jei kokioje nors Kinijos gamykloje, gaminančioje kompiuterio detales, kyla gaisras, kainos iškart šokteli. Bet ilgainiui vėl viskas grįžta į vėžes, o nuolatinė konkurencija vis spaudžia kainos kartelę žemyn, o naujų produktų kūrėjai verčiasi per galvą, bandydami pasiūlyti ką nors nauja ir sugundyti pirkėjus didesniu greičiu, talpesne atmintimi, gražesniu vaizdu ar geresniu garsu.