"Veido" archyvas

Pastarieji V.Urbanavičiaus dešimtmečiai skirti Žemutinės pilies tyrinėjimams

Liepos 3-iąją garbingą 75-erių metų jubiliejų pasitiko vienas žymiausių Lietuvos archeologų Vytautas Urbanavičius. Ta proga Taikomosios dailės muziejuje atidaryta jo mokslinei veiklai skirta paroda “Sugrąžinta praeitis”.

Apie tai, kad Vilniaus Antakalnyje, Smėlio gatvėje, dar 1957 m. vasarą buvo atkasti tikro mamuto griaučiai, prisimena toli gražu ne visi šio mikrorajono gyventojai. Nors galingos trimetrinės Antakalnio mamuto iltys jau senokai puošia Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ekspoziciją.

O istorijos būta tokios: vyrai, klodami požeminius kanalizacijos vamzdžius, užkliuvo už stambokų kaulų. Visko matę darbininkai nesutriko: ilgai nesukdami galvos pasimaišiusius kaulus apkapojo ir toliau sėkmingai kasėsi į priekį. O per miestą slenkančius gandus nugirdę istorikai atvyko, susirinko griovio pakraštyje numestus griaučių gabalus ir išsivežė tyrimams. Paaiškėjo, kad tai ne kas kita, kaip tikro vilnietiško mamuto kojų liekanos. Tuomet istorikai ilgėliau apsistojo šalia grioviakasių ir nuodugniau iškasinėjo radinio vietą. Buvo rasta net keturios dešimtys mamuto kaulų, tarp kurių – ir gerai išsilaikęs gauruotojo akmens amžiaus dramblio protėvio krūminis dantis.

Antakalnio mamutas – istorijos prašalaičio akiai egzotiškiausias, tačiau tikrai ne vienintelis reikšmingas per archeologo Vytauto Urbanavičiaus karjerą atkastas laimikis. 1957-aisiais, kai mamutas buvo surastas, jaunas Vilniaus universitete tebestudijuojantis istorikas tik pradėjo darbuotis Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje. Ir štai tokia daug žadanti pradžia…

Rekonstrukcijos pagal kaukolę

Archeologai – specifiniai žmonės. Dailės parodoje prie meniškai nulipdytos lietuvių grožinės literatūros pradininko galvos matytume užrašą: “Kristijonas Donelaitis. 1714–1780″. Archeologo parodoje prie tos pačios visiems iš mokyklinių vadovėlių atpažįstamos galvos skaitome: “Rekonstrukcija pagal kaukolę iš kapo nr. 1″. V.Urbanavičius laikytas garsiu antropologinių rekonstrukcijų meistru dar tais gūdžiais laikais, kai šio darbo istorikams nepagreitindavo specialios kompiuterinės programos. Parodoje – ne tik K.Donelaičio, bet ir jo kaimyno bei amžino oponento amtmono Teofilio Ruigio, ir valdovės Barboros Radvilaitės skulptūriniai atvaizdai, vėliau tapę pamatu daugelio menininkų kurtiems portretams.

Atskirą parodos temą sudaro žymių žmonių kapų paieškos. Archeologas dalyvavo ištremtų Baltijos šalių prezidentų – esto Konstantino Patso ir latvio Karlio Ulmanio palaikų identifikavimo ekspedicijose. Jis iš Kazanės į Lietuvą 1993 m. parvežė ir lietuvių tautosakininkų brolių Antano ir Jono Juškų palaikus. Vien Tuskulėnų parke Vilniuje mokslininkas atkasė ir ištyrė 724 laidojimo vietas. Nemaža dalis nužudytųjų buvo identifikuoti, tarp jų – ir šiuo metu bandomas kanonizuoti Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Vilniaus katedroje palaikų specialistui pavyko atpažinti LDK kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus.

Atkastieji turtai

Tuos, kurie moka atidžiai klausytis senųjų radinių kalbos, sudomins stenduose eksponuojami archeologiniai radiniai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių. Tai radiniai, kuriuos V.Urbanavičius aptiko tris dešimtmečius tyrinėdamas kapinynus. Ne patys seniausi, užtat meniškumu akį traukia papuošalai iš Obelių ežero Ukmergės rajone: kokie prašmatnūs sidabro žiedai, kokio pasakiško žydrumo moteriški akmenėlių vėriniai!

Įeinant į parodą pasitinka didelis Lietuvos žemėlapis, kuriame išvardytos visos archeologo mokslinės ekspedicijos. Jame pažymėta daugiau nei šimtas taškų.

Vis dėlto pagrindinis mokslininko pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimų taškas – Žemutinė pilis. 1988–2001 m. V.Urbanavičius vadovavo Pilių tyrimo centrui “Lietuvos pilys”, vykdžiusiam kompleksinius Žemutinės pilies liekanų tyrimus. Šįmet pasirodė V.Urbanavičiaus parengta knyga “Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje”, kurioje apibendrinami šių tyrimų rezultatai.