Internete esanti informacija vis dar dažnai apibūdinama kaip nepatikima ir dėl to mažai reikšminga, tačiau padėtis po truputį keičiasi. “Facebook” svetainėje užsiregistravusių lietuvių skaičius šį vasarį perkopė jau 850 tūkst., populiarumo nepraranda tinklaraščiai ir kitos virtualios saviraiškos priemonės. Ignoruoti jose sukauptą medžiagą būtų neišmintinga – tai pradeda suprasti tiek darbdaviai, tiek jau ir darbuotojai. Pastarųjų siunčiamas CV – tik dalis jų gyvenimo aprašymo. Ne mažiau svarbios informacijos darbdavys gauna įvedęs kandidato pavardę į “Google” paieškos langelį.

Tikrina beveik kas antras darbdavys

2007-aisiais JAV verslo žurnalas “Harward Business Review” analizavo vienos drabužių parduotuvės savininko dilemą. Amerikiečių kompanija, siekianti įsitvirtinti Kinijos rinkoje, šiam tikslui įgyvendinti rado puikią kandidatę – kinų kilmės amerikietę Mimi Brewster. Jos CV ir pasirodymas per darbo pokalbį buvo nepriekaištingi: mergina išmanė vadybą, gerai kalbėjo kiniškai. Savininkas džiaugėsi radęs naują darbuotoją, tačiau kompanijos žmogiškųjų išteklių vadovė dėl viso pikto įvedė kandidatės pavardę į “Google”. Šiek tiek panaršius buvo rasta dešimtmečio senumo nuotraukų, kuriose Mimi atpažinta kaip antiglobalistų protesto Kinijoje lyderė.

Ar kompanija turėtų priimti kandidatę, nepaisydama to, kas apie ją skelbiama internete? Vietoje atsakymo buvo pateiktos trijų ekspertų pozicijos: jie vieningai sutiko, kad internete esančios informacijos ignoruoti negalima. Tik klausimas, kaip griežtai reikėtų ją vertinti.

Po “Mimi istorijos” panašių atvejų drastiškai padaugėjo: darbdaviai tapo įtaresni, daugiau kandidatų nukentėjo. 2009-ųjų pabaigoje didžiausio pasaulyje įdarbinimo tinklalapio CareerBuilder.com atliktas tyrimas parodė, kad 45 proc. iš 2667 apklaustų darbdavių patikrina informaciją apie kandidatą internete. Šis skaičius buvo dvigubai didesnis nei 2008 m. Svarbiausia, to paties tyrimo duomenimis, 35 proc. darbdavių po patikrinimo potencialų kandidatą yra atmetę.

Vokietijoje dėl tokio darbdavių elgesio kilo nepasitenkinimo banga. Prieita iki to, kad parlamentui yra pasiūlytas įstatymas, turintis apsaugoti kandidatų privatumą internete. Pagal jį darbdaviams, norintiems internete rasti informacijos apie potencialius darbuotojus, būtų leidžiama ieškoti jos “Google” ir specifiniuose socialiniuose tinkluose, skirtuose darbui (pvz., “LinkedIn”), tačiau draudžiama tikrinti kandidato profilį bendravimui skirtuose tinkluose (“Facebook”, “MySpace”).

Lietuvoje, kur interneto plėtra dar turi potencialą didėti (šiuo metu internetu naudojasi apie 60 proc. lietuvių) ir nemažai vyresnių žmonių nėra socialinių tinklų vartotojai, internete rastos informacijos reikšmė kol kas nėra didelė. “Ieškant kvalifikuoto specialisto, informacija, prieinama internete, nėra tokia svarbi, kad pagal ją darbdavys apsispręstų, tačiau tokia informacija tikrai turi įtakos asmeninei darbdavio nuomonei”, – įsitikinusi ryšių su visuomene specialistė Lina Venskaitytė.

Jai pritaria ir “Vilniaus baldų” personalo direktorė Irena Pupienienė, teigianti, kad internete randama informacija negali būti svarbiausias kriterijus svarstant, ar priimti kandidatą. Nepaisant to, ji per “Google” patikrina informaciją apie darbuotojus, ypač tuos, kurie kandidatuoja į aukštesnes pareigas, – vadovus, specialistus. “Jei reikėtų lyginti du lygiaverčius kandidatus, rasta neigiama informacija internete galėtų nulemti pasirinkimą”, – svarsto I.Pupienienė.

“Internetinis palikimas” – naujosios kartos bruožas

Kardinalių pokyčių galima tikėtis po kelerių metų, kai dabartiniai aštuoniolikmečiai baigs universitetus ir pradės belstis į darbo rinkos duris. Jie su savimi atsineš ir visą “internetinį palikimą” – tinklaraščius, komentarus, vakarėlių nuotraukas ir kitą jų ar jų draugų dažnai neatsakingai paskelbtą informaciją. Retas kuris pagalvoja, kad šiandien juokingas vaizdo įrašas, paskelbtas internete, rytoj gali kainuoti reputaciją ar darbo vietą. “Google” vadovas Ericas Schmidtas pusiau juokais, pusiau rimtai yra pasakęs, jog asmenims, sulaukusiems 21-erių, turėtų būti leista pasikeisti vardą ir pavardę, kad pabėgtų nuo viso to, ką būdami paaugliai neapgalvotai paliko savo vardu internete. “Nemanau, kad visuomenė supranta, kas atsitinka, kai viskas yra visiems prieinama”, – teigia jis.

Supratimas ateina tada, kai nukenčiama. Tuomet norima internete turėti tokį įvaizdį, kad į “Google” paieškos eilutę įvedus savo pavardę būtų rodoma tik reprezentatyvi informacija. Bet dažnai tai būna pavėluota: bandymai panaikinti informaciją, ypač tą, kurią yra paskelbę kiti žmonės (nuotraukos, kurias su jūsų atvaizdu įkėlė draugai, straipsniai, tinklaraščių įrašai, kuriuose rašoma apie jus), prilygtų bandymui sunaikinti visą laikraščio tiražą, kuriame yra jums neparankus straipsnis. Skirtumas tik toks, kad informacija laikraštyje jau kitą dieną tampa sunkiau randama, o analogiška publikacija internete pasiekiama bet kada iš bet kurio kompiuterio. “Dažnai nesuprantama, kad elektroninėje erdvėje kiekviena originalo kopija yra originalas. Informacija greitai sklinda, ja lengva dalytis. Net jei informaciją ištrinate, niekada negalite būti tikras, kad kažkas nenukopijavo ir nepadaugino”, – paaiškina interneto komunikacijos specialistas Arnoldas Rogoznas.

Užsienyje pamažu steigiamos kompanijos, užsiimančios įvaizdžio internete valdymu (“Online reputation management”). Garsiausia jų – “Reputation Defender”, kurios klientai moka tūkstančius dolerių už tai, kad interneto paieškos sistemos apie juos pateiktų tik jiems parankią informaciją.

Įvaizdžiu reikia rūpintis

Geriausias būdas viso to išvengti – valdyti informaciją patiems. Andy Bealas, vienas knygos “Visiškai atvirai: reputacijos kontrolė ir valdymas internete” autorių, siūlo keletą patarimų, kaip gerinti įvaizdį internete: paprašyti atitinkamų puslapių administratorių, kad šie išimtų nereikalingą informaciją, susijusią su jumis (kartais tai pavyksta), susikurti reprezentatyvų profilį socialiniame tinkle, pradėti rašyti asmeninį tinklaraštį. Svarbiausia, viską daryti pasirašinėjant tikru vardu ir pavarde – tada “Google” susies visą šią informaciją.

Šių žingsnių įgyvendinimas reikalauja nemažo kompiuterinio raštingumo ir, svarbiausia, laiko, tačiau, pasak A.Bealo, kokybiškas savęs pateikimas internete duoda dividendų: darbdavys ar kitas suinteresuotas asmuo, radęs internete įdomų jūsų tinklaraštį ar kokybišką nuotraukų galeriją, greičiausiai susidarys gerą išankstinį požiūrį. Tai iliustruoja ir jau minėtas “Career Builder” tyrimas: jo duomenimis, 18 proc. darbdavių ir personalo vadybininkų po paieškos internete rado informacijos, kuri padėjo kandidatui gauti darbo vietą.

Galimas ir kitas kelias: vengti viešumo ir neleisti į internetą patekti nereprezentatyviai informacijai. Tai gali būti veiksminga šiuo metu, tačiau laikui bėgant, kai virtualias tapatybes turės dauguma jumis suinteresuotų asmenų, toks požiūris taps neefektyvus. Daugiausiai sumaišties keliantis socialinis tinklas “Facebook” jau skaičiuoja per 600 mln. vartotojų. Registracija jame savanoriška. Tie, kurie šį socialinį tinklą, kaip ir savo tapatybę internete, ignoruoja, paprasčiausiai gali būti nesuprasti – kartais įvaizdžio neturėjimas pakenkia lygiai taip, kaip ir blogas įvaizdis.

Susirūpino ir mokyklos

Kuo anksčiau jaunimas supras, ką dera viešinti socialiniuose tinkluose ir ką geriau pasilikti asmeniniam archyvui, tuo mažiau rūpesčių vėliau bus naikinant pakenkti galinčią informaciją. Tai suprasti pradeda ir vidurinių mokyklų mokytojai: nors dabartinėse informatikos mokymo programose sąvokos “socialiniai tinklai” dar nėra, 2010-ųjų pabaigoje Švietimo ir mokslo ministerijai pateiktame projekte yra įtrauktas punktas “Interneto tinklaraščiai.

Bendravimas socialiniuose tinkluose”. Jei programa bus patvirtinta, per informatikos pamokas bus dėstomi antrosios kartos interneto (Web 2.0.) pagrindai. Tik klausimas, ar informatikos mokytojai, kurių dauguma – taip pat yra vyresnės kartos specialistai, turintys nedaug “internetinio palikimo”, bus pakankamai kompetentingi išaiškinti jaunimui viešumo internete pranašumus ir grėsmes.

Kita vertus, viena pagrindinių socialinių tinklų išpopuliarėjimo priežasčių yra veiksmų laisvė. Juose vartotojai praktiškai neturi suvaržymų, taisyklių, ką galima publikuoti ir ko ne. Štai tada kyla kitas klausimas: ar išsiugdyta savikontrolė nepanaikins virtualaus bendravimo malonumo?